Dalijos Epšteinaitės kalba per Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremoniją, Vilniaus Užupio gimnazijoje, 2008 m. kovo mėn. 12 d.
Vakar visą dieną neišjungiau Žinių radijo, nes visą dieną, kas valandą, per žinių santrauką, minėjo apie šį renginį, kuris turėjo įvykti šiandien ir vyksta dabar. Mane labai jaudino, kai diktoriai skaitė apdovanojamųjų vardus, ir tuos vardus sužinojo visa Lietuva. Man labai buvo malonu ir džiugu išgirsti, kad pirmuoju tam sąraše buvo minimas Julijos Bernotaitės vardas. Su tuo vardu susieta labai tokia mūsų šeimai reikšminga istorija. Ir aš, nors čia viskas buvo perskaityta, norėčiau sudėti truputį kitaip ženklus toje istorijoje. Noriu priminti tiems, kas išgyveno katastrofą ir pranešti tiems, kurie to ačiū dievui nepažinojo, kad Kaunas – gimtasis mūsų miestas – buvo išvaduotas nuo nacių 1944 rugpjūčio 1-ą, praėjus dviem savaitėms po to, kai buvo išvaduotas Vilnius. Ir mūsų šeima, suskaldyta ir labai daug nukentėjusi Holokausto metu, atskubėjo iš Rusijos gilumos, kur mes, karo pabėgėliai, slapstėmės, į gimtąjį savo miestą. Mes trejus metus nieko nežinojom apie mūsų artimuosius, kurie nebuvo evakuoti, o liko Kaune.
Kaunas atrodė lyg prieškarinis, nes nuo karo veiksmų beveik nenukentėjo, bet visiškai kitokie buvo jo gyventojai. Ir buvo baisu vaikščioti tomis gatvėmis, kur gyveno tavo dėdės, tetos, pusseserės ir pažįstami žmonės ir nesutikti nė vieno.
Visi žydai, kurie sugrįžo į šitą miestą, rinkdavosi kasdien prie sinagogos ir ten palikdavo savo laiškus, raštelius, kas ko ieškojo, gal atsilieps kas iš giminių. Deja, iš mūsų šeimos niekas neatsiliepė. Bet vieną dieną atėjo išsigelbėjęs iš Kauno geto buvęs geto seniūnų tarybos narys Hiršas Levinas ir papasakojo baisią istoriją apie mūsų šeimą ištikusias nelaimes. Jis papasakojo, kad mamos jaunesnysis brolis Dovydas žuvo, kaip jūs šiandien girdėjot, per Inteligentų akciją, kad senelė buvo nužudyta Didžiosios akcijos metu, kad vyresnioji mamos sesuo Maša buvo nuvaryta į Štuthofo stovyklą ir nežinia ar sugrįš, nes jau beveik visi grįžo, o jos nėra. Dovydo žmona Maja prieš likviduojant getą buvo suradusi slėptuvę viename rūsyje, tačiau getas buvo susprogdintas, ir daug žmonių žuvo, užduso tose slėptuvėse. Bet Hiršas Levinas pasakė, kad Dovydo ir Majos Pagirskių jaunesnioji mergaitė buvo išnešta iš geto, o vyresniąją pasiėmė buvusi Majos namų darbininkė. Taip vieną dieną mūsų bute pasirodė Julija Bernotaitė.
Aš noriu pabrėžti, kad tas posakis apie Pasaulio Tautų Teisuolius, apie Lamed Vav žmones, yra komentuotinas. Jie, aišku, nesiskiria nuo kitų žmonių savo išvaizda arba savo gyvenimo būdu, bet yra kažkoks „teisuoliškumo genas“, kuris juos išskiria iš kitų žmonių. Tai yra jų nestandartinis mąstymas, jų sugebėjimas kritinėje ar ribinėje situacijoje pasielgti būtent taip, kaip reikia – štai kur glūdi teisuoliškumas, nes Teisuolis yra žmogus, kuris pasirenka teisingą kelią gyvenime ir tas pasirinkimas įvyksta būtent baisioje ir nežmoniškoje situacijoje, kur reikia apsispęsti žaibiškai. Ir tokia man atmintyje liko Julija Bernotaitė. Nes mūsų bute susirinko žmonės iš įvairių šeimų. Buvo mano mama ir tėvas, buvau aš, buvo mamos sesuo su vyru ir dviem suaugusiais sūnumis ir nuotaika buvo labai prislėgta dėl tų baisių netekčių. Juolab, kad mano vyresnioji sesutė irgi neatsirado. Ji dingo Palangos vaikų stovykloje ir mes niekada nesužinojome, kaip ir kur ją ištiko mirtinas smūgis.
Todėl buvom labai visi tylūs, nekalbūs, ir štai pasirodė Julija Bernotaitė ir mūsų butas kažkaip atgijo. Ir jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Kad ir nedaug žinodami apie jos praeitį, nujausdavome joje daug stresų ir išgyvenimų. Tačiau Julija mokėjo tiek susiimti, tiek ir veikti. Kaime, kur ji nusivežė Ilaną, žinojo Juliją turint dukrą, todėl jauna moteris nedvejodama savo mažąją Reginą nuvežė pas kauniečius Strumilas, o Ilaną pristatė kaip savo vaiką. Mes buvom keturios mergaitės, kurias subūrė stebuklas. Mano stebuklas buvo tas, kad nemiriau nuo vidurių šiltinės klajonių po Rusijos platybes metu. O nemiriau todėl, kad buvau išgelbėta gydytojos, kuri savaip interpretavo Hipokrato priesaiką: ji pamokė mano motiną MELUOTI sanitarinei inspekcijai, nuslepiant, kad sergu infekcine liga. Kitaip iš pabėgėlių barako būtų išvežę į ligoninę, kur nieko negydė, o tik izoliuodavo ir leisdavo nusibaigti. Stebuklas buvo dar tas, kad kiti 17 to kambario gyventojų, žinodami tikrą padėtį, manęs neišdavė. Ilana, Regina ir aš buvom antrokės. Ir buvo mažoji Dalytė, kuri visiškai nesiorientavo situacijoje, jos vardas buvo Marytė. Taip ją vadino ūkininkai, kurie ją įsidukrino, nes žinojo, jog ji yra žydaitė. Jie atvažiuodavo jos aplankyti. Didžiausias skanėstas būdavo pasaldinta arbatėlė, kurios niekas nešykštėjo mažai mergaitei. O mes niekada neprašydavome nei saldumynų, nei žaislų. Nei knygučių, nei pramogų. Mes pratinomės viena prie kitos, kiekviena su savo išgyventa tragedija, jautriai apeidamos pavojingas temas. Labai sunku man buvo prisiminti primirštą lietuvių kalbą. Mergaitės nekalbėjo rusiškai. O mažoji Marytė – Dalytė vos kažką mokėdavo ištarti. Ir mes vaikščiojom tokios tylios. Dažniausiai mus nuvesdavo pasivaikščioti į netoliese buvusiais kapines, net ir nuotrauką turiu, kur mūsų pulkelis – visos vienodomis palaidinėmis, pozuoja tarp kryžių. Jeigu pavykdavo iš suaugusiųjų gauti kokį saldainį, dalindavomės į keturias dalis. Visiem po vieną dalelę. Tik Julija įnešdavo kažkokią optimistinę gaidą į mūsų gyvenimą. Jai būtent buvo pavesta dirbti su vaikais. Kad mes susidraugautume, kad mes bendrautume. Kartais paprašydavome kokio nors nepaprasto dalyko. Sakykim, kokio tai saldainio. Jinai atsakydavo: „Aš tuoj nupaišysiu“ ir nupaišydavo mums tą skanėstą. Ir nuo tų tolimų vaikystės laikų man liko įprotis, jeigu aš labai kažko noriu – jį pavaizduoti, vizualizuoti, nupiešti. Ir šiandien mano darbai kažkaip išmarginti tokias piešiniais, būsimo projekto eskizais, nors mano sritis ne dailė, o literatūra: mėgstu piešti portretus personažų, apie kuriuos rašau arba verčiu. Ir tai buvo Julijos auklėjimo būdas – nupiešti geidžiamą dalyką ir tuo nukreipti energiją į objektą. Aš niekada neprisimenu jos sėdinčios be darbo – visada su kažkokiu rankdarbiu. Tais rankdarbiais buvo gausiai puoštas jos mažas butukas. Ji buvo labai veržlus ir talentingas žmogus. Jau gyvendama Vilniuje, ji dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ir labai būdavo visada užsiėmusi. Nuolat skubėdavo kažkur. Bet kartais ji mane pasigaudavo gatvėje ir vis paklausdavo greitakalbe, kartais lietuviškai, kartais rusiškai, kartais jidiš, ji mokėjo ir šią kalbą: kaip gyvenat, kas ten naujo, kas ten gero. Ir visada aš matau ją tokią skubančią, tas jos gyvenimo ritmas labai užkrėsdavo, mes visi puldavome irgi kažkaip skubėti ir viską veržliai daryti. Ji ir mirė skubėdama, nepastebėjusi važiuojančio autobuso. Ji, matyt, buvo labai susimąsčiusi. Ir dabar noriu galvoti, kad jos vardas bus iškaltas Teisuolių sienoje Jeruzalėje, ir kad jis visada žibės ir bus amžinas kaip Jad Vašemo uolienos.
1994 metų rudenį mūsų šeima: tėvas Jokūbas Epšteinas, motina Bliuma Epšteinienė ir aš, Dalija Epšteinaitė, po evakuacijos sugrįžome į gimtąjį Kauno miestą. Čia sužinojome, kad iš gausios mūsų šeimos gyvos liko tik dvi mergaitės – motinos jaunesniojo brolio Dovydo Pagirskio dukterys Ilana (gim. 1937 m.) ir Dalia (gim. 1940 m.). Buvęs geto „seniūnų tarybos“ narys Hiršas Levinas, dalyvavęs mergaičių gelbėjime, nurodė gelbėtojos Julijos Bernotaitės adresą. Pas J. Bernotaitę nuo 1943 m. iki 1944 m. vasaros pabaigos gyveno vyresnioji Pagirskaitė – Ilana. Dalia Pagirskaitė buvo įtaisyta į Gelgaudiškio vaikų prieglaudą, iš kur ją pasiėmė auginti pagyvenę sutuoktiniai valstiečiai (pavardės nežinau). Po karo mano tėvai įdukrino Ilaną Pagirskaitę, o Dalia buvo įdukrinta mamos sesers Taibos Judelevičienės.