Išgelbėti žydų vaikai
Georgijus Petrovas
Šiauliuose, Tilžės gatvėje prieš karą gyveno Petrovų šeima: šeimos galva – buvęs carinės Rusijos armijos karininkas Pavelas Petrovas, jo žmona Eugenija (Gurvičiūtė) ir sūnus Georgijus. Petrovų šeima artimai bendravo su netoliese, Vilniaus gatvėje gyvenusia Antonina Leviniene ir jos vaikais – Jurgiu ir Elena, lankydavo vieni kitus, kartu vasarojo Palangoje.
Mirus Pavelui Petrovui, jo buvusi žmona – Georgijaus Petrovo motina dar prieš karą ištekėjo už Izaoko Rubinšteino. Prasidėjus vokiečių okupacijai, visa Rubinšteinų šeima: Izaokas Rubinšteinas, jo žmona Eugenija, prieš pat karo pradžią gimusi jų dukrelė Dina, Eugenijos Rubinšteinienės sūnus Georgijus ir Izaoko Rubinšteino tėvai Faivušas ir Frida buvo įkalinti Šiaulių gete. Izaoko Rubinšteino tėvai Faivušas ir Frida bei duktė Dina tapo Vaikų akcijos aukomis.
Iš Georgijaus Petrovo 2005 m. gegužės mėn. 18 d. liudijimo:
Iš karto po vaikų ir senų žmonių naikinimo akcijos Šiaulių gete – 1943 m. rudenį, mano tėvai organizavo mano pabėgimą iš geto. Lapkričio pabaigoje, naktį, nežinomi man žmonės išvedė mane iš Frenkelio gamyklos, kurioje aš dirbau. Nuėjau tiesiai į Antoninos Levinienės namus, kurie buvo pačiame miesto centre. Iki karo Antonina Levinienė ir mano mama buvo geros draugės, ir aš, prieš pakliūdamas į getą, dažnai būdavau jos namuose. Ten manęs jau laukė. Kitą dieną Antonina Levinienė nuvedė mane į mažą butą, prie turgaus, kur mane priglaudė vieniša, jauna moteris, kuri kiek pamenu, buvo pasivadinusi Jelizaveta. Berods, jinai pasakojo, kad dirba kioske turguje. Šitam bute aš slėpiausi apie mėnesį. Stengiaus, kad manęs niekas nepastebėtų. Jeigu pas Jelizavetą užeidavo žmonės, jinai juos priimdavo virtuvėje, o aš tuo metu slėpdavausi kambaryje. Kartais vakarais iš Jelizavetos aš eidavau pas Levinus ir bendraudavau su vaikais, mano bendraamžiais, Jurgiu ir Elena. Mes draugavom dar iki karo, kartu atostogaudavom Palangoje. 1943 m. gruodžio mėn. 30 d. pas Levinus atvažiavo mano dėdė Ivanas Petrovas iš Daugpilio (Latvijos). Ir kitą dieną mes traukiniu išvažiavom į Daugpilį. Manyčiau, kad Ivano Petrovo atvykimą organizavo Antonina Levinienė. Jam jinai perdavė ir mano suklastotą metriką, kuri man padėjo vėliau legalizuotis. Per visą šį laiką mano gelbėtojos Antanina Levinienė ir Jelizaveta su manimi elgėsi išskirtinai maloniai, užjaučiančiai, nežiūrint didelio pavojaus, kuris grėsė jų šeimoms. Nuo to momento, kai pabėgau iki karo pabaigos, jokių žinių apie savo tėvus aš neturėjau.
Po Šiaulių geto likvidavimo 1944 m. vasarą Izaokas Rubinšteinas ir Georgijaus motina Eugenija Rubinšteinienė pateko į Štuthofą. Izaokas buvo pervestas į Dachau, po to išsiųstas į Aušvicą, kur žuvo. Eugenija pabėgo iš Štuthofo kalinių kolonos, slapstėsi pas lenkų valstiečius. Po karo rado savo išgelbėtą sūnų Daugpilyje.
Mirus Pavelui Petrovui, jo buvusi žmona – Georgijaus Petrovo motina dar prieš karą ištekėjo už Izaoko Rubinšteino. Prasidėjus vokiečių okupacijai, visa Rubinšteinų šeima: Izaokas Rubinšteinas, jo žmona Eugenija, prieš pat karo pradžią gimusi jų dukrelė Dina, Eugenijos Rubinšteinienės sūnus Georgijus ir Izaoko Rubinšteino tėvai Faivušas ir Frida buvo įkalinti Šiaulių gete. Izaoko Rubinšteino tėvai Faivušas ir Frida bei duktė Dina tapo Vaikų akcijos aukomis.
Iš Georgijaus Petrovo 2005 m. gegužės mėn. 18 d. liudijimo:
Iš karto po vaikų ir senų žmonių naikinimo akcijos Šiaulių gete – 1943 m. rudenį, mano tėvai organizavo mano pabėgimą iš geto. Lapkričio pabaigoje, naktį, nežinomi man žmonės išvedė mane iš Frenkelio gamyklos, kurioje aš dirbau. Nuėjau tiesiai į Antoninos Levinienės namus, kurie buvo pačiame miesto centre. Iki karo Antonina Levinienė ir mano mama buvo geros draugės, ir aš, prieš pakliūdamas į getą, dažnai būdavau jos namuose. Ten manęs jau laukė. Kitą dieną Antonina Levinienė nuvedė mane į mažą butą, prie turgaus, kur mane priglaudė vieniša, jauna moteris, kuri kiek pamenu, buvo pasivadinusi Jelizaveta. Berods, jinai pasakojo, kad dirba kioske turguje. Šitam bute aš slėpiausi apie mėnesį. Stengiaus, kad manęs niekas nepastebėtų. Jeigu pas Jelizavetą užeidavo žmonės, jinai juos priimdavo virtuvėje, o aš tuo metu slėpdavausi kambaryje. Kartais vakarais iš Jelizavetos aš eidavau pas Levinus ir bendraudavau su vaikais, mano bendraamžiais, Jurgiu ir Elena. Mes draugavom dar iki karo, kartu atostogaudavom Palangoje. 1943 m. gruodžio mėn. 30 d. pas Levinus atvažiavo mano dėdė Ivanas Petrovas iš Daugpilio (Latvijos). Ir kitą dieną mes traukiniu išvažiavom į Daugpilį. Manyčiau, kad Ivano Petrovo atvykimą organizavo Antonina Levinienė. Jam jinai perdavė ir mano suklastotą metriką, kuri man padėjo vėliau legalizuotis. Per visą šį laiką mano gelbėtojos Antanina Levinienė ir Jelizaveta su manimi elgėsi išskirtinai maloniai, užjaučiančiai, nežiūrint didelio pavojaus, kuris grėsė jų šeimoms. Nuo to momento, kai pabėgau iki karo pabaigos, jokių žinių apie savo tėvus aš neturėjau.
Po Šiaulių geto likvidavimo 1944 m. vasarą Izaokas Rubinšteinas ir Georgijaus motina Eugenija Rubinšteinienė pateko į Štuthofą. Izaokas buvo pervestas į Dachau, po to išsiųstas į Aušvicą, kur žuvo. Eugenija pabėgo iš Štuthofo kalinių kolonos, slapstėsi pas lenkų valstiečius. Po karo rado savo išgelbėtą sūnų Daugpilyje.