Išgelbėti žydų vaikai
Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič
Likau viena su miegančiu kūdikiu. Mano vaikai ir auklė nieko negirdėjo ir ramiai miegojo. Tik dabar iškilo man visas šio įvykio pavojingumas. Prisiminiau, kaip žuvo Vilkaviškio notaro šeima... Sėdėjau ir mąsčiau: o gal šis žmogus ryt atves pas mus vokiečius?.. O gal net rytojaus nelauks.. . O gal... Ir daug dar apie tą „gal" aš tą naktį galvojau. Gal tai visai ne tas kūdikis, dėl kurio buvo tartasi. Na, bet tai jau nesvarbu, pagaliau kūdikis, nekaltas kūdikis.
Perskaičiau paliktą raštelį: „Jos vardas Suzi, bet jūs pavadinkite ją Danute“. / E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė („Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. „Mintis“, Vilnius, 1967)
Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič prisimena:
Aš gimiau karo pradžioje Kauno gete. Mano tėvas Danielius Pomerancas buvo labai geras smuikininkas, mama prieš karą Vokietijoje baigė vaikų auklėjimo kursus. Aš dievinau savo tėvą, kai jis buvo gyvas ir dabar dievinu, kai jis miręs. Yra dar vienas žmogus, kurį tikrai dievinau – Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Petrauskų šeima mane išgelbėjo.
Mama man pasakojo apie įvairias akcijas gete, kaip vokiečiai per Didžiąją akciją liepė visiems, kartu su vaikais ir seneliais, išsirikiuoti į eilę. Ir nurodydavo, kur eiti – į kairę ar į dešinę. Viena pusė reiškė gyvenimą, kitą – mirtį. Mes tada likome gyvi, nors aš buvau dar visai kūdikis, o mama, dar neatsigavusi po gimdymo, vos galėjo pastovėti.
Kartą buvo įsakyta vaikus išnešti į lauką, bet mano mama nutarė, kad neišves, laikys namie. Ir įkišo mane į pagalvę. Atėjo vokiečiai, viską apžiūrėjo, paėmė tą pagalvę, metė į sieną su manim kartu. Nieko nesurado ir išėjo. Buvo toks straipsnis anglų kalba, kur apie mane buvo pasakyta, kad buvau vaikas, kuris niekad neverkdavo.
/.../ Kitą kartą vėl buvo liepta paimti visus vaikus. Mano tėtis nuėjo į bunkerį, kuris buvo pilnas žmonių. Tarp jų buvo daug vaikų. Jis sakė, kad nujautė, jog kažkas gali atsitikti. Paėmė mane ir išbėgo. Kai jis išbėgo, po pusės minutės atėjo vokiečiai, įmetė dujas, ir visi vaikai mirė.
Mano tėvai suprato, kad gali nutikti nelaimė. Mama, paskambinusi Elenai Petrauskienei ir prisistačiusi kaip jos draugė Karlinskienė (ji buvo mano mamos sesuo), susitiko prie Šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčios Kauno senamiestyje. Ji pasakė, kad turi dukrelę, šviesiaplaukę, mėlynom akytėm, visai nepanašią į žydų vaiką. Ji paprašė Elenos Petrauskienės: Išgelbėkit mano vaiką.
Kai žiūriu lietuvišką filmą, kuriame rodomas jaunas Kipras Petrauskas, žiūriu į Eleną Petrauskienę, į jų dukrą Aušrą – negaliu įsivaizduoti, kaip tokie jauni ir gražūs, talentingi žmonės rizikavo savo gyvybe: patys turėdami vaikų, priėmė žydų vaiką. Juk tai buvo šeima, kurią visi pažinojo!
Iškilo problema, kaip išvežti mane iš geto. Atsirado daktaras, kuris davė man labai daug migdomųjų ir pasakė, kad įkištų mane į maišą su bulvėm. Ir tame maiše Balys Simanavičius turėjo mane išvežti. Man davė tokią didelę dozę vaistų, jog galėjau ir numirti. Užmigau, bet jaučiau, kad tai yra išsiskyrimas su tėvais, todėl vis pabusdavau, pradėjau verkšlenti. Laimei, greitai nurimau ir mane pavyko išnešti iš geto.
Kai atvykau į Petrauskų namus, man buvo apie pusantrų metukų. Taip atsidūriau jų šeimoje. Su Petrauskų šeima nuvažiavom į Palangą, paskui bėgdami nuo bolševikų atsidūrėme Vokietijoje. Galiu pasakyti, kad Petrauskai mane mylėjo taip, kad aš net nesupratau, jog turėjau kitus tėvus.
Kol buvome Vokietijoje, mano tėvas kalėjo koncentracijos stovykloje Dachau. Kažkas jam ten davė smuikelį. Jeigu nebūtų buvę, sakydavo jis, to smuikelio – būčiau neišgyvenęs.
Kai karas baigėsi, kai amerikiečiai išlaisvino koncentracijos stovyklas, ten rado žmonių ir pranešė, kurie žmonės kur liko gyvi. Jie paskelbė ir Pomeranco pavardę. Elena Petrauskienė norėjo tuoj pat susisiekti su koncentracijos stovykla ir pasakyti, kad jo duktė čia, Vokietijoje. Bet jie prasilenkė penkiom valandom. Ir mano tėtis, kuris svėrė gal 30 kilogramų, pėsčias ėjo į Lietuvą. Lietuvoje rado mamą, kuri slėpėsi Petrauskų bute. Ji irgi stebuklingai liko gyva.
Karui pasibaigus, per Raudonąjį Kryžių ir per Kiprą Petrauską mūsų dvi šeimos surado viena kitą. Atsimenu tą momentą, kai mes atvažiavome į Kauną. Aš buvau mažytė. Ten buvo labai daug žurnalistų, daug žmonių, kadangi Kipro Petrausko šeima buvo žinoma ir mano tėvelis taip pat buvo žinomas.
Atsimenu, kaip atėjo mano tikra mama, kuri mane pagimdė. Ir mano tikras tėvelis pradėjo mane bučiuoti. Ir aš sakiau tikram tėveliui: „O tu toks mažas. O čia mano tėvas Kipras Petrauskas, pažiūrėk, koks gražus. Pažiūrėk į mano mamą!“ Kai grįžau, pati pradžia man ir tėvams buvo nepaprastai sunki. Tu žinai, kad tai tavo tėvai, ir jie tave labai myli, tačiau staiga tau pasako, kad yra dar ir kiti tavo tėvai! Man čia buvo tikra tragedija. Viskas atrodė nenormalu. Kokius metus, atsimenu, naktimis nemiegojau. Staiga naktį atsikeldavau. Baisi isterija, pradedu garsiai raudoti: „Vežk mane pas Petrauskus, vežk mane pas Petrauskus...“ Ir mama naktį turėdavo mane vežti pas juos.
Faktiškai visą savo gyvenimą aš turėjau dvi mamas – mamą, kuri mane pagimdė, vadinau mama, ir tą mamą, kuri mane išgelbėjo, taip pat vadinau mama. Ir kai mes su Jurijum norėjome susituokti, turėjau gauti leidimą iš dviejų mamų ir dviejų tėčių. Ir tai buvo nepaprasta.
Po karo, kol buvau Vokietijoje, mano mama įsidukrino savo žuvusios sesers dukrą Rūtą. Ją išgelbėjo kaimo žmonės. Taip gavau dar vieną seserį.
Tai buvo nepaprastai emocingas laikas. Iki tos dienos, kai išvažiavau į Maskvą, visada jaučiau, kad turiu dvi mamas ir du tėvus – dvi šeimas.
P.S. Prisiminiau tokią frazę, kurią pasakė aktorė Dauguvietienė. Ji man pasakojo, kad kai ponia Petrauskienė, mano antroji mama, duodavo savo vaikams duonos gabaliuką, ji paimdavo siūlą, kad niekam netektų mažiau, kad būtų po lygiai. Su siūlu išmatuodavo ir duodavo visiems po gabaliuką. Jie man buvo nepaprastai geri, aš niekad nesijausdavau nuskriausta, o atvirkščiai, buvo daroma viskas, kad tik manęs niekas neskriaustų.
Vilnius, 2008 gegužė
Perskaičiau paliktą raštelį: „Jos vardas Suzi, bet jūs pavadinkite ją Danute“. / E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė („Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. „Mintis“, Vilnius, 1967)
Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič prisimena:
Aš gimiau karo pradžioje Kauno gete. Mano tėvas Danielius Pomerancas buvo labai geras smuikininkas, mama prieš karą Vokietijoje baigė vaikų auklėjimo kursus. Aš dievinau savo tėvą, kai jis buvo gyvas ir dabar dievinu, kai jis miręs. Yra dar vienas žmogus, kurį tikrai dievinau – Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Petrauskų šeima mane išgelbėjo.
Mama man pasakojo apie įvairias akcijas gete, kaip vokiečiai per Didžiąją akciją liepė visiems, kartu su vaikais ir seneliais, išsirikiuoti į eilę. Ir nurodydavo, kur eiti – į kairę ar į dešinę. Viena pusė reiškė gyvenimą, kitą – mirtį. Mes tada likome gyvi, nors aš buvau dar visai kūdikis, o mama, dar neatsigavusi po gimdymo, vos galėjo pastovėti.
Kartą buvo įsakyta vaikus išnešti į lauką, bet mano mama nutarė, kad neišves, laikys namie. Ir įkišo mane į pagalvę. Atėjo vokiečiai, viską apžiūrėjo, paėmė tą pagalvę, metė į sieną su manim kartu. Nieko nesurado ir išėjo. Buvo toks straipsnis anglų kalba, kur apie mane buvo pasakyta, kad buvau vaikas, kuris niekad neverkdavo.
/.../ Kitą kartą vėl buvo liepta paimti visus vaikus. Mano tėtis nuėjo į bunkerį, kuris buvo pilnas žmonių. Tarp jų buvo daug vaikų. Jis sakė, kad nujautė, jog kažkas gali atsitikti. Paėmė mane ir išbėgo. Kai jis išbėgo, po pusės minutės atėjo vokiečiai, įmetė dujas, ir visi vaikai mirė.
Mano tėvai suprato, kad gali nutikti nelaimė. Mama, paskambinusi Elenai Petrauskienei ir prisistačiusi kaip jos draugė Karlinskienė (ji buvo mano mamos sesuo), susitiko prie Šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčios Kauno senamiestyje. Ji pasakė, kad turi dukrelę, šviesiaplaukę, mėlynom akytėm, visai nepanašią į žydų vaiką. Ji paprašė Elenos Petrauskienės: Išgelbėkit mano vaiką.
Kai žiūriu lietuvišką filmą, kuriame rodomas jaunas Kipras Petrauskas, žiūriu į Eleną Petrauskienę, į jų dukrą Aušrą – negaliu įsivaizduoti, kaip tokie jauni ir gražūs, talentingi žmonės rizikavo savo gyvybe: patys turėdami vaikų, priėmė žydų vaiką. Juk tai buvo šeima, kurią visi pažinojo!
Iškilo problema, kaip išvežti mane iš geto. Atsirado daktaras, kuris davė man labai daug migdomųjų ir pasakė, kad įkištų mane į maišą su bulvėm. Ir tame maiše Balys Simanavičius turėjo mane išvežti. Man davė tokią didelę dozę vaistų, jog galėjau ir numirti. Užmigau, bet jaučiau, kad tai yra išsiskyrimas su tėvais, todėl vis pabusdavau, pradėjau verkšlenti. Laimei, greitai nurimau ir mane pavyko išnešti iš geto.
Kai atvykau į Petrauskų namus, man buvo apie pusantrų metukų. Taip atsidūriau jų šeimoje. Su Petrauskų šeima nuvažiavom į Palangą, paskui bėgdami nuo bolševikų atsidūrėme Vokietijoje. Galiu pasakyti, kad Petrauskai mane mylėjo taip, kad aš net nesupratau, jog turėjau kitus tėvus.
Kol buvome Vokietijoje, mano tėvas kalėjo koncentracijos stovykloje Dachau. Kažkas jam ten davė smuikelį. Jeigu nebūtų buvę, sakydavo jis, to smuikelio – būčiau neišgyvenęs.
Kai karas baigėsi, kai amerikiečiai išlaisvino koncentracijos stovyklas, ten rado žmonių ir pranešė, kurie žmonės kur liko gyvi. Jie paskelbė ir Pomeranco pavardę. Elena Petrauskienė norėjo tuoj pat susisiekti su koncentracijos stovykla ir pasakyti, kad jo duktė čia, Vokietijoje. Bet jie prasilenkė penkiom valandom. Ir mano tėtis, kuris svėrė gal 30 kilogramų, pėsčias ėjo į Lietuvą. Lietuvoje rado mamą, kuri slėpėsi Petrauskų bute. Ji irgi stebuklingai liko gyva.
Karui pasibaigus, per Raudonąjį Kryžių ir per Kiprą Petrauską mūsų dvi šeimos surado viena kitą. Atsimenu tą momentą, kai mes atvažiavome į Kauną. Aš buvau mažytė. Ten buvo labai daug žurnalistų, daug žmonių, kadangi Kipro Petrausko šeima buvo žinoma ir mano tėvelis taip pat buvo žinomas.
Atsimenu, kaip atėjo mano tikra mama, kuri mane pagimdė. Ir mano tikras tėvelis pradėjo mane bučiuoti. Ir aš sakiau tikram tėveliui: „O tu toks mažas. O čia mano tėvas Kipras Petrauskas, pažiūrėk, koks gražus. Pažiūrėk į mano mamą!“ Kai grįžau, pati pradžia man ir tėvams buvo nepaprastai sunki. Tu žinai, kad tai tavo tėvai, ir jie tave labai myli, tačiau staiga tau pasako, kad yra dar ir kiti tavo tėvai! Man čia buvo tikra tragedija. Viskas atrodė nenormalu. Kokius metus, atsimenu, naktimis nemiegojau. Staiga naktį atsikeldavau. Baisi isterija, pradedu garsiai raudoti: „Vežk mane pas Petrauskus, vežk mane pas Petrauskus...“ Ir mama naktį turėdavo mane vežti pas juos.
Faktiškai visą savo gyvenimą aš turėjau dvi mamas – mamą, kuri mane pagimdė, vadinau mama, ir tą mamą, kuri mane išgelbėjo, taip pat vadinau mama. Ir kai mes su Jurijum norėjome susituokti, turėjau gauti leidimą iš dviejų mamų ir dviejų tėčių. Ir tai buvo nepaprasta.
Po karo, kol buvau Vokietijoje, mano mama įsidukrino savo žuvusios sesers dukrą Rūtą. Ją išgelbėjo kaimo žmonės. Taip gavau dar vieną seserį.
Tai buvo nepaprastai emocingas laikas. Iki tos dienos, kai išvažiavau į Maskvą, visada jaučiau, kad turiu dvi mamas ir du tėvus – dvi šeimas.
P.S. Prisiminiau tokią frazę, kurią pasakė aktorė Dauguvietienė. Ji man pasakojo, kad kai ponia Petrauskienė, mano antroji mama, duodavo savo vaikams duonos gabaliuką, ji paimdavo siūlą, kad niekam netektų mažiau, kad būtų po lygiai. Su siūlu išmatuodavo ir duodavo visiems po gabaliuką. Jie man buvo nepaprastai geri, aš niekad nesijausdavau nuskriausta, o atvirkščiai, buvo daroma viskas, kad tik manęs niekas neskriaustų.
Vilnius, 2008 gegužė