Išgelbėti žydų vaikai
Rivka Šlapoberskaja-Ratner-Strichman
Iš tamsos į šviesą
Rivka Šlapoberskaja-Ratner-Strichman
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
1960 m. atvykau į Izraelį iš Lenkijos su teta Rašele (Rachel) ir jos vyru Jermijahu Ratneriu, abu jie išgyveno Holokaustą. Teta išliko gyva Štuthofo, o Jermijahu – Klogos koncentracijos stovykloje. Mane šiltai priėmė ir pirmuosius žingsnius padėjo žengti seniai Izraelyje įsikūrę tolimi giminės. Jie rūpinosi manimi, tenkino visus mano poreikius, padėjo man užsirašyti į statybos inžinerijos mokslus Technione, tačiau Izraelyje jaučiausi svetima. Buvau tarsi ne savo vietoje, nesupratau kalbos, kuri nebuvo panaši į jokią mano mokėtą kalbą. Tiek klimatas, tiek atmosfera Izraelyje man buvo svetimi, mane vargino siaubingas karštis, erzino nemandagus izraeliečių elgesys, ypač tai, kad jie nepaiso aplinkinių. Niekada nepamiršiu savo pirmos kelionės autobusu į Technioną. Visas sėdynes buvo užėmę studentai vyrai, tik aš viena likau stovėti viduryje, o visų akys buvo įbestos į mane. Per visą savo gyvenimą Lietuvoje, arba Sovietų Sajungoje, ir Lenkijoje, iš kur atvykau į Izraelį, niekada nebuvau atsidūrusi panašioje padėtyje. Klausiau savęs: ką aš čia veikiu? Nesijaučiau šios šalies ir šios tautos dalimi. Norėjau išvykti, bet neturėjau kur.
Giminaičiai, pas kuriuos buvau trumpai apsistojusi, man patarė niekam nepasakoti, kad esu išgyvenusi Holokaustą. Šis patarimas man labai tiko – nenorėjau, kad manęs kas nors gailėtųsi. Net kai teta per ašaras pasakodavo, ką jai teko išgyventi koncentracijos stovykloje, nemėgau klausyti. Galima sakyti, visą Holokausto temą buvau savyje užslopinusi (kaip buvo įprasta tais laikais).
9-ajame dešimtmetyje nuotaikos Izraelyje pasikeitė. Žmonės pradėjo kalbėti apie Holokaustą, pasirodė straipsnių laikraščiuose, televizijos laidų, Jad Vašeme buvo paviešinti išgyvenusiųjų paliudijimai. Staiga susidūriau su tuo laiku, kurį visą laiką stengiausi užmiršti (deja, teta Rašel ir dėdė Jermijahu mirė ir abu nusinešė anapilin daugybę istorijų iš savo siaubingos praeities, taip pat iš mano kūdikystės ir vaikystės; likau be informacijos ir be patikimų dokumentų).
Ėmiau klausinėti pati savęs, ko niekada nebuvau klaususi: ką man teko patirti? Kas mano tėvai? Kas jiems nutiko? Ir taip toliau. Vieną dieną sulaukiau žinios, kad Spielbergo fondas rengia projektą apie išgyvenusius Holokaustą žmones ir kad norima paprašyti mano interviu. Ėmiau svarstyti, ką galėčiau papasakoti apie tą tolimą praeitį ir, dideliam savo nustebimui, supratau, kad, be miglotų prisiminimų, nežinau nieko. Nusprendžiau imtis tyrimo.
Pirmiausia atsiverčiau knygą apie Kėdainių žydus, kurią iš giminaičių Izraelyje buvau gavusi prieš daug metų. Kaip jaudinausi, atradusi knygoje visą skyrių apie tai, ką man teko patirti, sužinojau ir kas buvo tie žmonės, kurie padėjo man išgyventi. Giminės Izraelyje man padovanojo tėvų nuotrauką; ieškojau papildomų informacijos šaltinių ir pamažu susidariau vaizdą, nors vis dar neužbaigtą. Vėliau iš vyro draugo sužinojau, kad tikriausiai man galėtų padėti moteris vardu Sara Vais. Paskambinau Sarai ir nuo tos minutės ji manęs nebepaliko. Ji supažindino mane su išeivių iš Lietuvos organizacija ir su Kauno geto vaikų grupe. Kiekvienas, į kurį kreipdavausi, suteikdavo man informacijos, kad galėčiau pradėti kurti savo gyvenimo paveikslą. Perskaičiusi savo išgyvenimo istoriją, kurią teta Rašel pasakojo Kėdainių žydų atminimo knygoje, sužinojau, kad gyvenau vienuolyne, prie Panevėžio, kuris vadinosi Jėzaus nuotakų vardu (Panevėžio vaikų prieglaudose darbavosi ir žydus gelbėti padėjo Dievo Apvaizdos seserys ir Marijos tarnaitės. Nustatyti, kurios jų globojo prisiminimų autorę, nepavyko). Kreipiausi į Lietuvos ambasadą ir man pranešė, kad Lietuvoje yra trys vienuolynai panašiu pavadinimu. Paskambinau į vieną iš jų, atsiliepė rusiškai kalbanti vienuolė vardu Klara. Ji man sakė, kad rusai ją buvo ištrėmę į Sibirą, ji praleido ten 10 metų ir išmoko kalbą. Papasakojau jai savo istoriją ir užsiminiau, kad norėčiau atvykti į Panevėžį, kur tikriausiai augau, ir patyrinėti savo praeitį. Ji labai apsidžiaugė ir pažadėjo, kad vienuolynas man padės kaip galėdamas. Taigi nuvykau su vyru į Lietuvą. Gyvenome vienuolyne kelias dienas. Vienuolės mums skyrė automobilį su vairuotoja vienuole ir apvažiavome visas vietas, kur buvo bent menkiausia tikimybė, kad buvau gyvenusi. Pavyko surasti našlaičių namus, kuriuose, atrodo, augau. Lietuvoje pasimačiau su Jehuda Ronderiu, Chaimo Ronderio broliu, kurio padedama teta rado mane vienuolyne. Šis žmogus paskyrė visą savo gyvenimą ieškoti lietuvių žudikų ir siekti, kad jie būtų nuteisti. Nuvykome su Jehuda į Kauną, apėjome tas vietas, kur gyveno žydai. Nuvažiavome ir į Kėdainius; jis gerai pažinojo miestelį, nuvedė mane ten, kur buvo įsikūrusi mano šeima, ieškojom mano dėdės, buvusio gaisrinės viršininko ir miesto tarybos nario Codiko (Cadok) Šlapoberskio namo. Kai buvo žudomi Kėdainių žydai, dėdė nesutiko nusirengti, puolė vieną lietuvį ir prieš žūdamas jį užmušė, sužeidė dar ir vokiečių karininką.
Per šį apsilankymą mano atmintyje išplaukė migloti vaizdai: naktinė kelione dengtu sunkvežimiu, elektros laidai tarp medžių, nakties miegas ant dviejų prie lovos pritvirtintų kėdžių, dienos aprūkusioje virtuvėje, milžiniška krosnis, užimanti didžiulį virtuvės plotą, – ant jos naktį miegodavom; stora moteris, kuri man neleido išeiti į lauką ir netgi į gretimą didelį šviesų kambarį su užuolaidomis. Prisiminimuose nesuvokiau, kodėl turėjau taip tyliai tūnoti ir kodėl nebuvo galima išeiti iš virtuvės. Dar prisiminiau kasvakarinį ritualą prieš miegą – klauptis ant kelių priešais kryžių ir murmėti man nesuprantamus žodžius, šventę su dažytais kiaušiniais, lėktuvų gausmą ir danguje besiblaškančius žiburius, mums slepiantis po lovomis. Nesupratau tų vaizdų, kol pradėjau dėlioti savo vaikystės mozaiką.
Rivka Šlapoberskaja-Ratner-Strichman
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
1960 m. atvykau į Izraelį iš Lenkijos su teta Rašele (Rachel) ir jos vyru Jermijahu Ratneriu, abu jie išgyveno Holokaustą. Teta išliko gyva Štuthofo, o Jermijahu – Klogos koncentracijos stovykloje. Mane šiltai priėmė ir pirmuosius žingsnius padėjo žengti seniai Izraelyje įsikūrę tolimi giminės. Jie rūpinosi manimi, tenkino visus mano poreikius, padėjo man užsirašyti į statybos inžinerijos mokslus Technione, tačiau Izraelyje jaučiausi svetima. Buvau tarsi ne savo vietoje, nesupratau kalbos, kuri nebuvo panaši į jokią mano mokėtą kalbą. Tiek klimatas, tiek atmosfera Izraelyje man buvo svetimi, mane vargino siaubingas karštis, erzino nemandagus izraeliečių elgesys, ypač tai, kad jie nepaiso aplinkinių. Niekada nepamiršiu savo pirmos kelionės autobusu į Technioną. Visas sėdynes buvo užėmę studentai vyrai, tik aš viena likau stovėti viduryje, o visų akys buvo įbestos į mane. Per visą savo gyvenimą Lietuvoje, arba Sovietų Sajungoje, ir Lenkijoje, iš kur atvykau į Izraelį, niekada nebuvau atsidūrusi panašioje padėtyje. Klausiau savęs: ką aš čia veikiu? Nesijaučiau šios šalies ir šios tautos dalimi. Norėjau išvykti, bet neturėjau kur.
Giminaičiai, pas kuriuos buvau trumpai apsistojusi, man patarė niekam nepasakoti, kad esu išgyvenusi Holokaustą. Šis patarimas man labai tiko – nenorėjau, kad manęs kas nors gailėtųsi. Net kai teta per ašaras pasakodavo, ką jai teko išgyventi koncentracijos stovykloje, nemėgau klausyti. Galima sakyti, visą Holokausto temą buvau savyje užslopinusi (kaip buvo įprasta tais laikais).
9-ajame dešimtmetyje nuotaikos Izraelyje pasikeitė. Žmonės pradėjo kalbėti apie Holokaustą, pasirodė straipsnių laikraščiuose, televizijos laidų, Jad Vašeme buvo paviešinti išgyvenusiųjų paliudijimai. Staiga susidūriau su tuo laiku, kurį visą laiką stengiausi užmiršti (deja, teta Rašel ir dėdė Jermijahu mirė ir abu nusinešė anapilin daugybę istorijų iš savo siaubingos praeities, taip pat iš mano kūdikystės ir vaikystės; likau be informacijos ir be patikimų dokumentų).
Ėmiau klausinėti pati savęs, ko niekada nebuvau klaususi: ką man teko patirti? Kas mano tėvai? Kas jiems nutiko? Ir taip toliau. Vieną dieną sulaukiau žinios, kad Spielbergo fondas rengia projektą apie išgyvenusius Holokaustą žmones ir kad norima paprašyti mano interviu. Ėmiau svarstyti, ką galėčiau papasakoti apie tą tolimą praeitį ir, dideliam savo nustebimui, supratau, kad, be miglotų prisiminimų, nežinau nieko. Nusprendžiau imtis tyrimo.
Pirmiausia atsiverčiau knygą apie Kėdainių žydus, kurią iš giminaičių Izraelyje buvau gavusi prieš daug metų. Kaip jaudinausi, atradusi knygoje visą skyrių apie tai, ką man teko patirti, sužinojau ir kas buvo tie žmonės, kurie padėjo man išgyventi. Giminės Izraelyje man padovanojo tėvų nuotrauką; ieškojau papildomų informacijos šaltinių ir pamažu susidariau vaizdą, nors vis dar neužbaigtą. Vėliau iš vyro draugo sužinojau, kad tikriausiai man galėtų padėti moteris vardu Sara Vais. Paskambinau Sarai ir nuo tos minutės ji manęs nebepaliko. Ji supažindino mane su išeivių iš Lietuvos organizacija ir su Kauno geto vaikų grupe. Kiekvienas, į kurį kreipdavausi, suteikdavo man informacijos, kad galėčiau pradėti kurti savo gyvenimo paveikslą. Perskaičiusi savo išgyvenimo istoriją, kurią teta Rašel pasakojo Kėdainių žydų atminimo knygoje, sužinojau, kad gyvenau vienuolyne, prie Panevėžio, kuris vadinosi Jėzaus nuotakų vardu (Panevėžio vaikų prieglaudose darbavosi ir žydus gelbėti padėjo Dievo Apvaizdos seserys ir Marijos tarnaitės. Nustatyti, kurios jų globojo prisiminimų autorę, nepavyko). Kreipiausi į Lietuvos ambasadą ir man pranešė, kad Lietuvoje yra trys vienuolynai panašiu pavadinimu. Paskambinau į vieną iš jų, atsiliepė rusiškai kalbanti vienuolė vardu Klara. Ji man sakė, kad rusai ją buvo ištrėmę į Sibirą, ji praleido ten 10 metų ir išmoko kalbą. Papasakojau jai savo istoriją ir užsiminiau, kad norėčiau atvykti į Panevėžį, kur tikriausiai augau, ir patyrinėti savo praeitį. Ji labai apsidžiaugė ir pažadėjo, kad vienuolynas man padės kaip galėdamas. Taigi nuvykau su vyru į Lietuvą. Gyvenome vienuolyne kelias dienas. Vienuolės mums skyrė automobilį su vairuotoja vienuole ir apvažiavome visas vietas, kur buvo bent menkiausia tikimybė, kad buvau gyvenusi. Pavyko surasti našlaičių namus, kuriuose, atrodo, augau. Lietuvoje pasimačiau su Jehuda Ronderiu, Chaimo Ronderio broliu, kurio padedama teta rado mane vienuolyne. Šis žmogus paskyrė visą savo gyvenimą ieškoti lietuvių žudikų ir siekti, kad jie būtų nuteisti. Nuvykome su Jehuda į Kauną, apėjome tas vietas, kur gyveno žydai. Nuvažiavome ir į Kėdainius; jis gerai pažinojo miestelį, nuvedė mane ten, kur buvo įsikūrusi mano šeima, ieškojom mano dėdės, buvusio gaisrinės viršininko ir miesto tarybos nario Codiko (Cadok) Šlapoberskio namo. Kai buvo žudomi Kėdainių žydai, dėdė nesutiko nusirengti, puolė vieną lietuvį ir prieš žūdamas jį užmušė, sužeidė dar ir vokiečių karininką.
Per šį apsilankymą mano atmintyje išplaukė migloti vaizdai: naktinė kelione dengtu sunkvežimiu, elektros laidai tarp medžių, nakties miegas ant dviejų prie lovos pritvirtintų kėdžių, dienos aprūkusioje virtuvėje, milžiniška krosnis, užimanti didžiulį virtuvės plotą, – ant jos naktį miegodavom; stora moteris, kuri man neleido išeiti į lauką ir netgi į gretimą didelį šviesų kambarį su užuolaidomis. Prisiminimuose nesuvokiau, kodėl turėjau taip tyliai tūnoti ir kodėl nebuvo galima išeiti iš virtuvės. Dar prisiminiau kasvakarinį ritualą prieš miegą – klauptis ant kelių priešais kryžių ir murmėti man nesuprantamus žodžius, šventę su dažytais kiaušiniais, lėktuvų gausmą ir danguje besiblaškančius žiburius, mums slepiantis po lovomis. Nesupratau tų vaizdų, kol pradėjau dėlioti savo vaikystės mozaiką.
Gimiau 1940 m. birželio 27 d. Feigos (mergautine pavarde Faivelsonaitės) ir Elijahu Šlapoberskio šeimoje. Mama buvo Kupiškio rabino Elijahu Meiro Faivelsono duktė, kuris rašė straipsnius laikraščiams, išleido ne vieną knygą, 1912 m. buvo Agudat Israel (religinės žydų sąjungos) ir Javnės sionistinio švietimo tinklo Lietuvoje vienas iš steigėjų. Mama baigė Javnės mokytojų seminarą, paskui dirbo pedagoge, vadovavo Panemunės hebrajų mokyklai. Tėvas Elijahu gimė Kėdainiuose, buvo vienas iš vienuolikos vaikų. Jo tėvai turėjo malūną. Šeima nebuvo religinga. Baigęs chemijos mokslus ir gavęs chemiko diplomą, jis įsteigė privatų verslą – medienos priežiūros chemikalų įmonę.
Tėvai žuvo likviduojant Kauno getą, tačiau neradau jokių liudijimų apie jų žūties vietą. Visiškai neprisimenu savo tėvų, tarsi pirmą kartą su jais susipažinau žiūrėdama nuotraukas, kurias gavau iš giminių Izraelyje. Nepamenu nei mamos meilės, nei tėvo apkabinimų. Viena mįslių, kurių iki šiol neišsprendžiau, – kaip pasaulietis mano tėvas susipažino su mama, labai religingo rabino dukra, ir kaip senelis sutiko, kad jo duktė ištekėtų už to pasauliečio, pedantiškai apsirengusio, su blauzdinėmis, skambinančio mandolina (mamos sesuo ištekėjo už rabino).
1943-iųjų lapkritį pasklido gandas, kad Šiaulių gete buvo vykdoma Vaikų akcija. Padedami lietuvių policininko, kurio žmona prieš karą buvo mūsų kaimynė, tėvai mane išnešė iš geto. Tėvai įdavė policininkui mano gimimo liudijimą, dėdės Hario Šlapoberskio, kuris gyveno Pietų Afrikoje, adresą ir už gerą atlygį prašė pažadėti, kad mane išsiųs pas dėdę, jeigu jie neišgyvens. Lietuvis policininkas mane perdavė kaime gyvenusiems savo giminėms, iš čia mano prisiminimai apie aprūkusią virtuvę, krosnį ir storą moterį.
Pasitraukus vokiečiams jaunas žydas rusų kareivio uniforma Šmuelis Peipertas, demobilizuotas po sužeidimo, grįžo į Lietuvą ir lankydamasis kaimuose išpirkdavo iš kaimiečių jų slėptus žydų vaikus, paskui tuos vaikus perduodavo našlaičių namams.
Vieną dieną, tikriausiai 1945-ųjų pavasarį, stora moteris mane išleido iš virtuvės ir nusivedė į didįjį kambarį. Ten stovėjo vyras karine uniforma ir ilgu žaliu paltu. Moteris pasakė man, kad manęs pasiimti grįžo tėvas. Tik dėl vienos paprastos priežasties iš karto sutikau: norėjau kuo greičiau pabėgti iš tos virtuvės, kurioje buvau taip ilgai kalinama. Peipertas mane nuvežė į Panevėžio našlaičių namus, kurie priklausė Jėzaus nuotakų vienuolynui; mus mokė krikščioniškų apeigų, gavau Evos vardą. Kartkarčiais Peipertas atvykdavo manęs aplankyti, atveždavo saldainių. Vadinau jį „tėveliu“. Vieną kartą jis atsivedė fotografą. Atsisėdau Peipertui ant kelių, jis liepė žiūrėti į fotoaparatą, sakė, iš ten tuoj iššoks ugninis paukštis. Fotografas užsidengė galvą juodu audeklu, laukiau visa įsitempusi, kad pamatyčiau paukštį, tačiau veltui. Pamačiau tik šviesos žybsnį. Gaila, ta nuotrauka pasimetė besikraustant iš vietos į vietą.
Kitą vaizdelį iš vienuolyno laikų prisimenu gana aiškiai. Kabau kiemo tualete laikydamasi rankomis už grindų lentų, o visas mano kūnas – tualeto skylėje. Ėmiau šaukti, atsitiktinai einanti pro šalį vienuolė išgirdo riksmus, ištraukė mane ir nuplovė man kojas kieme balos vandeniu. Ji prisakė niekam nepasakoti, kad viena ėjau į išvietę. Per vieną apsilankymų Lietuvoje nuvykau į Panevėžį, radau tuos vaikų namus ir tą patį tualetą. Šiandien jis jau ne mediniame, o mūriniame pastate.
1945 m. pavasarį Jėzaus nuotakų vaikų namuose pasirodė aukšta išblyškusi skudurais dėvinti moteris. Ji pasisakė esanti mano teta ir atėjusi manęs pasiimti. Vienuolyno vaikų namuose buvau mylima, lepinama, be to, turėjau tėvelį, kuris atvykdavo manęs aplankyti ir atveždavo saldainių. Staiga atsiranda ta prastai atrodanti moteris ir ketina mane pasiimti! Nenorėjau niekur eiti. Surinko man per didelių rūbų, apavė batus, ir teta užsivertė mane ant pečių kaip maišą miltų. Verkiau, rėkiau, spardžiausi – niekas nepadėjo, ji mane išnešė iš vienuolyno. Daug vėliau, vartydama Kėdainių žydų atminimo knygą, radau laišką, kurį Chaimas Ronderis parašė mano dėdei Pietų Afrikoje: „Eidamas gatve staiga pamačiau tavo seserį Rašelę. Vieni griaučiai, apvilkti skudurais, ką tik grįžusi iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Pasakiau jai girdėjęs, jog Panevėžio vienuolyne yra jos dukterėčia...“ Taip teta atvyko į Panevėžį ir mane surado. Nuvažiavome į Vilnių ir ten apsigyvenome. Vėliau ji ištekėjo už Jermijahu Ratnerio. Buvome puiki šeima: maža mergaitė ir du suaugę žmonės, abu ką tik grįžę iš pragaro, iš geto ir koncentracijos stovyklos. Augau namuose, kur vien ašaros ir sunkios istorijos. Stengiausi savo įtėvių vengti, bėgti iš namų. Radau prieglobstį mokykloje, pas drauges ir komjaunimo organizacijoje.
Viena lietingą 1958 m. dieną teta man pasakė, kad atsirado gera proga išvykti iš Lietuvos į Lenkiją: jos vyras Jermijahu Ratneris turi Lenkijos pilietybę, tad galimas daiktas, kad jam bus leista grįžti į tėvynę. Ji džiaugsmingai man pranešė, kad iš Lenkijos jam, jo žmonai ir įdukrai bus lengva pasiekti Izraelį.
Ši žinia trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Aišku, priešinausi! Mokiausi rusiškoje mokykloje, beveik visos mano draugės buvo rusės, buvau auklėjama pagal komunizmo idealus. „Tautų saulė“ Stalinas buvo mūsų tėvas, o Rusija – motina! Ką gi veiksiu Izraelyje?! Galiausiai neturėdami pasirinkimo emigravome į Lenkiją. Pradėjau studijuoti inžineriją Vroclavo politechnikume. Buvo sunku, nes nemokėjau kalbos. Prabuvome Lenkijoje metus, kol mūsų giminės Izraelyje sutvarkė visus dokumentus, ir, kiek prisimenu, atvykome į Izraelį 1960-aisiais. Laikas, kai mokiausi Technione, buvo labai įtemptas. Nebuvo paprasta ten mokytis, nemokant hebrajų kalbos, neturint artimų draugų, lengva buvo palūžti. Vis dėlto 1964-aisiais baigiau Techniono Statybos inžinerijos fakultetą. Besimokydama susipažinau su Jakovu Strichmanu, kuris studijavo pramoninę inžineriją ir vadybą, likus metams iki studijų pabaigos susituokėm. Pradėjom kurti bendrą gyvenimą be jokios artimųjų finansinės paramos. Dirbome dieną naktį, augindami du vaikus – Liorą ir Eliraną. Baigęs mokslus mano vyras iki pat pensijos dirbo vadybininku. Mūsų dukra Liora baigė Technioną ir tęsė mokslus Amerikoje, rašė doktoratą iš molekulinės biologijos srities. Sūnus Eliranas – advokatas. Turime du anūkus ir dvi anūkes. Jie – mūsų pasididžiavimas ir gyvenimo džiaugsmas.
2012, Haifa, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Tėvai žuvo likviduojant Kauno getą, tačiau neradau jokių liudijimų apie jų žūties vietą. Visiškai neprisimenu savo tėvų, tarsi pirmą kartą su jais susipažinau žiūrėdama nuotraukas, kurias gavau iš giminių Izraelyje. Nepamenu nei mamos meilės, nei tėvo apkabinimų. Viena mįslių, kurių iki šiol neišsprendžiau, – kaip pasaulietis mano tėvas susipažino su mama, labai religingo rabino dukra, ir kaip senelis sutiko, kad jo duktė ištekėtų už to pasauliečio, pedantiškai apsirengusio, su blauzdinėmis, skambinančio mandolina (mamos sesuo ištekėjo už rabino).
1943-iųjų lapkritį pasklido gandas, kad Šiaulių gete buvo vykdoma Vaikų akcija. Padedami lietuvių policininko, kurio žmona prieš karą buvo mūsų kaimynė, tėvai mane išnešė iš geto. Tėvai įdavė policininkui mano gimimo liudijimą, dėdės Hario Šlapoberskio, kuris gyveno Pietų Afrikoje, adresą ir už gerą atlygį prašė pažadėti, kad mane išsiųs pas dėdę, jeigu jie neišgyvens. Lietuvis policininkas mane perdavė kaime gyvenusiems savo giminėms, iš čia mano prisiminimai apie aprūkusią virtuvę, krosnį ir storą moterį.
Pasitraukus vokiečiams jaunas žydas rusų kareivio uniforma Šmuelis Peipertas, demobilizuotas po sužeidimo, grįžo į Lietuvą ir lankydamasis kaimuose išpirkdavo iš kaimiečių jų slėptus žydų vaikus, paskui tuos vaikus perduodavo našlaičių namams.
Vieną dieną, tikriausiai 1945-ųjų pavasarį, stora moteris mane išleido iš virtuvės ir nusivedė į didįjį kambarį. Ten stovėjo vyras karine uniforma ir ilgu žaliu paltu. Moteris pasakė man, kad manęs pasiimti grįžo tėvas. Tik dėl vienos paprastos priežasties iš karto sutikau: norėjau kuo greičiau pabėgti iš tos virtuvės, kurioje buvau taip ilgai kalinama. Peipertas mane nuvežė į Panevėžio našlaičių namus, kurie priklausė Jėzaus nuotakų vienuolynui; mus mokė krikščioniškų apeigų, gavau Evos vardą. Kartkarčiais Peipertas atvykdavo manęs aplankyti, atveždavo saldainių. Vadinau jį „tėveliu“. Vieną kartą jis atsivedė fotografą. Atsisėdau Peipertui ant kelių, jis liepė žiūrėti į fotoaparatą, sakė, iš ten tuoj iššoks ugninis paukštis. Fotografas užsidengė galvą juodu audeklu, laukiau visa įsitempusi, kad pamatyčiau paukštį, tačiau veltui. Pamačiau tik šviesos žybsnį. Gaila, ta nuotrauka pasimetė besikraustant iš vietos į vietą.
Kitą vaizdelį iš vienuolyno laikų prisimenu gana aiškiai. Kabau kiemo tualete laikydamasi rankomis už grindų lentų, o visas mano kūnas – tualeto skylėje. Ėmiau šaukti, atsitiktinai einanti pro šalį vienuolė išgirdo riksmus, ištraukė mane ir nuplovė man kojas kieme balos vandeniu. Ji prisakė niekam nepasakoti, kad viena ėjau į išvietę. Per vieną apsilankymų Lietuvoje nuvykau į Panevėžį, radau tuos vaikų namus ir tą patį tualetą. Šiandien jis jau ne mediniame, o mūriniame pastate.
1945 m. pavasarį Jėzaus nuotakų vaikų namuose pasirodė aukšta išblyškusi skudurais dėvinti moteris. Ji pasisakė esanti mano teta ir atėjusi manęs pasiimti. Vienuolyno vaikų namuose buvau mylima, lepinama, be to, turėjau tėvelį, kuris atvykdavo manęs aplankyti ir atveždavo saldainių. Staiga atsiranda ta prastai atrodanti moteris ir ketina mane pasiimti! Nenorėjau niekur eiti. Surinko man per didelių rūbų, apavė batus, ir teta užsivertė mane ant pečių kaip maišą miltų. Verkiau, rėkiau, spardžiausi – niekas nepadėjo, ji mane išnešė iš vienuolyno. Daug vėliau, vartydama Kėdainių žydų atminimo knygą, radau laišką, kurį Chaimas Ronderis parašė mano dėdei Pietų Afrikoje: „Eidamas gatve staiga pamačiau tavo seserį Rašelę. Vieni griaučiai, apvilkti skudurais, ką tik grįžusi iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Pasakiau jai girdėjęs, jog Panevėžio vienuolyne yra jos dukterėčia...“ Taip teta atvyko į Panevėžį ir mane surado. Nuvažiavome į Vilnių ir ten apsigyvenome. Vėliau ji ištekėjo už Jermijahu Ratnerio. Buvome puiki šeima: maža mergaitė ir du suaugę žmonės, abu ką tik grįžę iš pragaro, iš geto ir koncentracijos stovyklos. Augau namuose, kur vien ašaros ir sunkios istorijos. Stengiausi savo įtėvių vengti, bėgti iš namų. Radau prieglobstį mokykloje, pas drauges ir komjaunimo organizacijoje.
Viena lietingą 1958 m. dieną teta man pasakė, kad atsirado gera proga išvykti iš Lietuvos į Lenkiją: jos vyras Jermijahu Ratneris turi Lenkijos pilietybę, tad galimas daiktas, kad jam bus leista grįžti į tėvynę. Ji džiaugsmingai man pranešė, kad iš Lenkijos jam, jo žmonai ir įdukrai bus lengva pasiekti Izraelį.
Ši žinia trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Aišku, priešinausi! Mokiausi rusiškoje mokykloje, beveik visos mano draugės buvo rusės, buvau auklėjama pagal komunizmo idealus. „Tautų saulė“ Stalinas buvo mūsų tėvas, o Rusija – motina! Ką gi veiksiu Izraelyje?! Galiausiai neturėdami pasirinkimo emigravome į Lenkiją. Pradėjau studijuoti inžineriją Vroclavo politechnikume. Buvo sunku, nes nemokėjau kalbos. Prabuvome Lenkijoje metus, kol mūsų giminės Izraelyje sutvarkė visus dokumentus, ir, kiek prisimenu, atvykome į Izraelį 1960-aisiais. Laikas, kai mokiausi Technione, buvo labai įtemptas. Nebuvo paprasta ten mokytis, nemokant hebrajų kalbos, neturint artimų draugų, lengva buvo palūžti. Vis dėlto 1964-aisiais baigiau Techniono Statybos inžinerijos fakultetą. Besimokydama susipažinau su Jakovu Strichmanu, kuris studijavo pramoninę inžineriją ir vadybą, likus metams iki studijų pabaigos susituokėm. Pradėjom kurti bendrą gyvenimą be jokios artimųjų finansinės paramos. Dirbome dieną naktį, augindami du vaikus – Liorą ir Eliraną. Baigęs mokslus mano vyras iki pat pensijos dirbo vadybininku. Mūsų dukra Liora baigė Technioną ir tęsė mokslus Amerikoje, rašė doktoratą iš molekulinės biologijos srities. Sūnus Eliranas – advokatas. Turime du anūkus ir dvi anūkes. Jie – mūsų pasididžiavimas ir gyvenimo džiaugsmas.
2012, Haifa, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014