Išgelbėti žydų vaikai

1935 metais iš Ukmergės į Kauną pas savo motiną Lifšę Ganeliną-Rabinovičienę ir patėvį Eliją Meilachą Rabinovičių gyventi ir mokytis kirpėjos amato atvažiavo mano mama Sorė Gilinskaitė. Netrukus ji ištekėjo už Hiršo Šolomovičiaus, siuvėjo, kilusio iš Rusijos. Apie tėvo šeimą ir jos likimą nieko nežinau. Iš vaikystės laikų žinojau, kad tėvelio šeima buvo daugiavaikė, seneliai buvo siuvėjai ir gyveno Kauno centre. 1937 metais gimęs mano broliukas Icikas žuvo per nelaimingą atsitikimą būdamas šešių mėnesių. Aš buvau antras vaikas šeimoje. Tikroji mano gimimo data – 1939 m. liepos 1-a diena. Tuo metu mano tėvai gyveno Šančiuose, Vokiečių g. 50. 1939 m. mano tėvelį paėmė į kariuomenę. Karui prasidėjus, jis į namus nesugrįžo, jokių duomenų apie jo likimą neturiu. Pirmą karo dieną mano senelė Lifšė pasiėmė mus su mama į savo namus. Visa šeima nutarė bėgti iš Kauno. Mes patraukėme į geležinkelio stotį. Priėjome Žaliąjį tiltą. Aš gulėjau vežimėlyje, sirgau skarlatina. Mama garsiai verkė. Prie mūsų priėjo rusų karininkas. Sužinojęs, kodėl mama verkia, pasakė, kad netrukus atvažiuos mašina, kuri evakuos į užnugarį kariškių šeimas. Mudvi su mama likome laukti mašinos, o močiutė su vyru ir dešimties metų sūnumi Šmereliu nuėjo į stotį. Ten stovėjo traukinys, kuriuo jie pasiekė Džizako miestą Uzbekistane. Į Lietuvą jie sugrįžo 1945 metais. Vyresnysis močiutės sūnus, mano dėdė Mordechajus, būdamas septyniolikos išėjo į frontą. Jis liko gyvas ir 1966-ais su šeima emigravo į Izraelį. Mane ir mamą kelias nuvedė į Ukmergę. Keliu traukė būriai pabėgėlių, virš galvų skraidė lėktuvai. Mes pasiekėme Ukmergę – miestą, kuriame mama gimė, kur prabėgo jos, pusiau našlaitės, vaikystė ir kur ją ištiko žiauri mirtis. Kariškių šeimų evakuacijai skirta mašina mama su manimi važiavo iš Kauno pro Ukmergę. Čia pateko į bombardavimą, mašinos vairuotojas pabėgo ir jai teko pasilikti Ukmergėje. Kadangi aš sirgau skarlatina, mane paguldė į ligoninę, o pati apsistojo dėdės Naumo Ganelino bute, kurie jau buvo spėję pasitraukti. Tačiau mamą kažkas įskundė, ją suėmė gestapininkai. Vėliau su keletu merginų gestapininkas išvedė mano mamą į kelią, ir pasakė, jei kuri nors iš jų, pralenks jį važiuojantį dviračiu, liks gyva. Mano mama aplenkė vokietį, tada jis nulipo nuo dviračio ir ją nušovė. Taip pasakojo vietiniai gyventojai, matę šį įvykį. Man išlikti gyvai pirmiausia padėjo Ukmergės ligoninės gydytojas. Kai mamos nebebuvo, gydytojas atidavė mane ligoninės sanitarei lietuvei Antaninai Žemeckienei. Ji sutiko mane priglausti ir sugebėjo išsaugoti iki karo pabaigos. Antaninos Žemeckienės vyras žuvo per karą. Antanina augino du savo vaikus, po karo gyveno labai skurdžiai ir apie 1948-ius mane atidavė savo kaimynams – Juozui ir Zofijai Mackelams. Juozas Mackela buvo invalidas, dirbo batsiuviu namudininku. Šioje šeimoje augo trys vaikai. Vieną 1949-ųjų dieną į mūsų namelį atėjo nepažįstamas juodaplaukis vyras. Tai buvo mano dėdė Mordechajus. Jis pasikalbėjo su šeimininke ir ji pasakė: „Atvažiavo tavo dėdė, jis nori tave pasiimti. “ Tai išgirdusi, aš kaipmat užšokau ant krosnies, pasislėpiau po kailiniais ir nenulipau tol, kol mano dėdė neišėjo. Antrą kartą jis atvažiavo 1949-jų gruodžio 24 dieną. Aš labai sirgau, buvo aukšta temperatūra. Dėdė apmuturiavo mane didele vilnone skara ir traukiniu išsivežė. Vilniaus geležinkelio stoties perone mus pasitiko mano senelė Lifšė Rubinšteinienė, mamos pusseserės Belą, Lėja ir Civa Ganelinos. Teta Belą buvo Kauno gete, iš jo pabėgo į partizanų būrį, liko gyva. Tetos Lėja ir Civa su savo tėvais spėjo iš Ukmergės evakuotis. Aš nesupratau, kokia kalba kalbėjo mano tetos, jos verkė, glostė mane ir aš greitai nusiraminau. Taip prasidėjo mano naujas gyvenimas. 1949-jų žiemą pradėjau lankyti lietuvių mokyklos ketvirtąją klasę. Mano senelė mane įdukrino ir aš tapau Rabinovičiūte. Mano asmens dokumentai buvo įforminti šia pavarde, o gimimo datą – 1940 m. gegužės 1 d. man nustatė medicinos komisija, tuo metu veikusi prie Vilniaus civilinės metrikacijos biuro. Mano naujajame gyvenime netrūko sunkumų. Nesaugumas, nepasitikėjimas, pažeidžiamumas ir nepatiklumas – nuolatiniai mano gyvenimo palydovai. Jų atsikratyti neįmanoma, nes neįmanoma užmiršti to, kas buvo išgyventa. Šią mano gyvenimo istoriją prieš daug metų papasakojo mano dėdė Šmerelis Rabinovičius. Rozeta Ramonienė