Išgelbėti žydų vaikai

Jakovas Taftas

Apsiplikiau karštais barščiais
Jakovas Taftas

Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

Mano tėvas Leibas Taftas praktikavo Kaune kaip pediatras ir vidaus ligų gydytojas. Dauguma jo pacientų buvo lietuvių vaikai. Mama Chana (mergautine pavarde Rubinšteinaitė), kilusi iš Šakių miestelio, buvo dantų gydytoja. Gimiau 1940-aisiais. Mūsų šeima nebuvo labai religinga, bet žydiškų tradicijų laikėsi. Namie kalbėjome jidiš. Tėvai karštai rėmė sionistinį judėjimą. Buvau vienintelis laimingos šeimos sūnus, gyvenome erdviame ir patogiame name. Po daugelio metų pavyko išsiaiškinti, kad Taftų šeimai, be privačios tėvo klinikos, dar priklausė kepykla ir maisto parduotuvė.
Tėvas turėjo daug brolių ir seserų. Jo vyriausias brolis Geršonas žuvo Dachau, kitų vardų neprisimenu; vokiečių okupacijos metais visus nužudė vokiečiai ir jų kolaborantai lietuviai.
Mamos broliai Šmuelis ir Hiršas Rubinšteinai prieš prasidedant karui buvo ištremti į Sibirą – taigi, kad ir kaip ironiškai skambėtų, sovietai juos išgelbėjo nuo fašistų. Mamos jauniausias brolis Nisanas Rubinšteinas tarnavo Raudonojoje armijoje ir pasibaigus karui pabėgo iš Sovietų Sąjungos į Jungtines Valstijas. Mamos sesuo Bluma Rubinšteinaitė žuvo Štuthofe.
Gete mūsų šeima pateko į nedidelį bendrą butą su dar 30 žmonių. Vienintelis tos padėties privalumas buvo didesnis šansas gauti maisto. Mano pirmasis vaikystės prisiminimas: didžiulis puodas, kuriame verda barščiai – burokėlių sriuba, labai ją mėgau. Taip mėgau, kad vieną kartą įkritau į verdantį puodą. Labai rimtai apsiplikiau, nudegė 50 proc. kūno. Gerai prisimenu iki šiol, kaip skaudėjo keičiant žuvų taukuose išmirkytus tvarsčius ir kaip tėvai maldaudavo: „Jakovai, neverk ir nerėk, nes vokiečiai išgirs ir tave užmuš!“ Ir aš neverkdavau, kenčiau tyliai. Man buvo taip bloga, kad norėjau numirti.
Tėvai pasakojo, kad jų akivaizdoje prieš Didžiąją akciją mano seneliai sudegė gyvi. Tėvai matė tą siaubą ir negalėjo jiems padėti. Tikriausiai tai nutiko tada, kai naciai Mažajame gete padegė ligoninę su visais ligoniais ir personalu.
Per Didžiąją akciją tėvai buvo nusiųsti į „blogąją“ pusę. Jie iš karto suprato, kad tai reiškia mirtį. Ištikta nevilties mama kreipėsi į vokiečių karininką, maldaudama jo puikia vokiečių kalba: „Pone, mano vaikas miršta, prašau, leiskite man juo pasirūpinti, leiskite jam numirti ant mano rankų.“ Matyt, maldavimai kažkaip paveikė tą vokietį, nes riktelėjęs: „Raus, dink man iš akių“, jis perstūmė motiną į kitą pusę. Mama, rodydama į mano tėvą, tęsė: „Čia mano vyras, jis vaikų daktaras, jis gydo sūnų. Mes be jo neišsiversim.“ Sunku suprasti ir paaiškinti, bet tas pats vokietis leido ir tėvui pereiti į „gerąją“ pusę. Kaip likimas žaidžia žmonėmis – mano kritinė būklė išgelbėjo tėvus nuo mirties. Ant mano kūno likę randai amžiais primins, kas man buvo nutikę.
Tėvas su grupe žmonių kas rytą buvo varomas į priverstinius darbus Aleksote. Pakeliui į darbą ir grįždamas atgal jis ieškodavo progų gauti maisto už drabužius ir kitus dalykus. Tėvai suprato, kad pasitikėti stebuklais neverta, ir ėmė ieškoti, kur mane paslėpti. Vieną dieną tėvas pasišalino iš darbo grupės ir nuėjo susitikti su kunigu Broniumi Paukščiu, kurį pažinojo dar prieš karą.

Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija