Išgelbėti žydų vaikai

Josifas Judelevičius

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

Antrojo pasaulinio karo metais agronomas Vincas Mikolaitis su žmona Felicija ir dukra Dalia gyveno Šiaulių miesto centre, Rūdės gatvės 19-ame name. Jų butas buvo netoli žydų geto, įsteigto 1941 metų rugpjūtį. Iki geto vartų tebuvo keli šimtai metrų.
Vėlyvą 1943-iųjų rudens vakarą nepažįstama ir labai skubanti moteris atnešė į Mikolaičių butą ryšulį su išradingai supakuotu ir gerai užmaskuotu mažu vaikeliu. Šį ryšulį moteriškei tik per didelį vargą pavyko išnešti iš geto. Kiek anksčiau, vis blogėjant persekiojamų žydų padėčiai, šiauliškis agronomas Giršovičius buvo sutaręs su kolega Mikolaičiu dėl savo sūnaus slapstymo. Netikėtai pasikeitus aplinkybėms, vietoje Giršovičiaus sūnaus Mikolaičiai sulaukė visai kito vaiko – mažojo Leono Volperto, kurį jo auklė, parodžiusi didelę drąsą, išnešė iš geto. Vincas Mikolaitis nebuvo labai nustebęs dėl tokio posūkio – karo metais juk visko pasitaiko... Jis nedvejodamas ryžosi gelbėti vaiką. Mažojo Leono auklė nepasakė nei savo vardo, nei pavardės, bet išeidama paliko Maskvoje gyvenančių vaiko giminių adresą. Prasidėjo Leono Volperto slapstymas, užsitęsęs net iki vokiečių okupacijos pabaigos.
Agronomas Vincas Mikolaitis dar prieš karą buvo baigęs Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Nuomojamoje žemėje netoli Gruzdžių miestelio, Šepkaičių kaime, jis įsteigė pavyzdinį parodomąjį ūkį. Čia apsigyveno Felicijos Mikolaitienės tėvai.
Rūdės gatvės 19-as namas Šiaulių miesto centrinėje dalyje buvo ne pati tinkamiausia vieta žmonių slapstymui: aplinkui netrūko smalsių pašalinių akių, o čia dar – vokiečių karininkai, įsikūrę namo pirmame aukšte!
Ilgai nelaukiant, Leonas Volpertas pintoje dėžėje buvo slapta nuvežtas į Šepkaičius ir patikėtas Felicijos Mikolaitienės tėvų – Vinco Murino ir Emilijos Murinienės globai. Vasarą patys Mikolaičiai daugiausia laiko praleisdavo Šepkaičiuose. Per visą slapstymo laikotarpį, iki tos dienos, kai iš apylinkių buvo išvyta vokiečių kariuomenė, mažasis Leonas buvo patikimose rankose, budriai ir akylai saugomas nuo pašalinių akių.
1944 metų vasarą, likus kelioms savaitėms iki geto likvidavimo, frontui artėjant prie Šiaulių, iš geto pabėgo du jaunuoliai – Simonas Giršas ir Abraša Šarfanovičius (pastarojo tėvas pažinojo agronomą Vincą Mikolaitį). Mikolaičių šeima priglaudė abu bėglius ir operatyviai organizavo jų slaptą pervežimą į Šepkaičių ūkį. Čia Vincas Murinas ir Emilija Murinienė rūpestingai slapstė jaunuolius grūdų aruoduose. Galiausiai abu vaikinai sulaukė tos dienos, kai fronto linija persirito per Šepkaičius. Tai įvyko 1944 metų liepos pabaigoje.
Ignoruodami okupacinės valdžios potvarkius, Vincas ir Felicija Mikolaičiai ryžosi gelbėti dar vieną persekiojamą žmogų: jie priglaudė savo bute žemėtvarkos matininką Mozę Barilką, kuris nepanoro tapti Šiaulių geto kaliniu. Barilka buvo vedęs gražuolę lietuvaitę, jinai neturėjo jokių galimybių paslėpti savo vyrą. Kelis mėnesius matininkas glaudėsi mažame Mikolaičių buto kambarėlyje. Būdamas ilgametis rūkorius, jis neįstengė atsispirti rūkymo aistrai. Rūkymo sukeliamas kosulys bei tabako dūmų kvapas, matyt, atkreipė kaimynų dėmesį ir vos nepražudė ne tik Mozės Barilkos, bet ir visos Mikolaičių šeimos. Vieną vėlų vakarą netikėtai pasibeldusi nepažįstama moteriškė įspėjo Mikolaičius ir primygtinai patarė tuojau pat išvesti slapstomą žmogų į kitą vietą. Moteris tikino, kad dar šią naktį jie sulauks kratos. Radus geto išvengusį žydą, visų be gailesčio lauktų kartuvės. Mikolaičiai patikėjo nepažįstamosios nuoširdumu ir ryžosi veikti. Nakties tamsoje Felicijai Mikolaitienei ir jos dukrai Daliai pavyko iš slėptuvės išvesti Mozę Barilką ir perduoti patikimiems žmonėms miesto pakraštyje (iš ten jis vėliau buvo perkeltas į ramią vietą Joniškio rajone, kur ir sulaukė išvadavimo).Paslaptingoji moteris apie būsimą kratą įspėjo pačiu laiku. Vidurnaktį į Mikolaičių butą suvirtęs didelis vokiečių žandarmerijos būrys išnaršė visus kambarius ir sandėliukus, subadė durtuvais rūbų spintas. Nieko nepešę, žandarai paryčiui išsinešdino...
Karo metais Šiaulių geležinkelio stotyje buvo apstu slampinėjančių suvargusių ir išbadėjusių karo pabėgėlių, tarp jų – nemaža beglobių našlaičių. Mikolaičių šeima ir čia neliko abejinga: vieną leisgyvį našlaitį parsivedė į namus, nuprausė, pavalgydino, aprengė ir išgelbėjo nuo bado mirties. Pasirodo, vaikas buvo lietuvių kilmės – Kostas Čižauskas. Jo tėvai žuvo per bombardavimą, o pats Kostas sugebėjo pabėgti iš Leningrado pafrontės zonos ir nusigauti iki Šiaulių. Mikolaičiai nuvežė Kostą Čižauską į Šepkaičius, perdavė Vincui ir Emilijai Murinams. Jų globoje vaikas visiškai atsigavo.
Po karo Leonas Volpertas, kurio tėvai žuvo, iki 1947 metų gyveno Šiauliuose Mikolaičių šeimoje. Iš Maskvos atvažiavus motinos giminaičiams Goldbergams, berniukas su jais išvyko gyventi į Maskvą. Goldbergų šeima Leoną Volpertą įsūnijo ir suteikė jam Goldbergo pavardę. Maskvoje Leonidas (Leonas) Goldbergas mokėsi, sukūrė šeimą, ilgus metus iki išėjimo į pensiją dirbo garsioje laikrodžių gamykloje. Jis ir dabar palaiko ryšius su Kaune gyvenančia Dalia Mikolaityte-Gelumbauskiene.
Simonas Giršas po karo gyveno Kaune, dirbo ūkinių prekių parduotuvėje, vėliau emigravo į Izraelį. Įsikūrė Jeruzalėje, kur ir dabar gyvena. Iki 1998 metų reguliariai susirašinėjo su Dalia Mikolaityte-Gelumbauskiene.
Abrašai Šarfanovičiui tuojau po karo pavyko išvykti į JAV, jo gyvenamoji vieta nėra žinoma.
Mozė Barilka iš Joniškio rajono grįžo į Šiaulius, daug metų dirbo Radviliškio rajono vyriausiuoju žemės tvarkytoju.
Kostas Čižauskas baigė Kauno kūno kultūros institutą, sukūrė šeimą ir iki pat mirties (2006) mokytojavo. Kostą Čižauską ir Dalią Mikolaitytę-Gelumbauskienę ilgus metus siejo nuoširdi draugystė.
Dalia Mikolaitytė (Gelumbauskienė) 1954 metais baigė Kauno medicinos institutą, ištekėjo ir dirbo įvairiose gydymo įstaigose Lietuvoje. Dabar Dalia – pensininkė, gyvena Kaune.
Vincas Murinas ir Emilija Murinienė bei Vincas Mikolaitis ir Felicija Mikolaitienė mirė po karo, jie visi palaidoti Kaune.
Žvelgiant į dabar jau tolimą praeitį, Mikolaičių ir Murinų šeimų žygdarbis – nuo neišvengiamos pražūties išgelbėti net penki žmonės – mus ir dabar žavi savo pasiaukojimu ir humaniškumu.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009