Išgelbėti žydų vaikai

Paliktas prieangyje

Jakovas Zilbergas

Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų

Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas


Mano mama Sonia (Sara) Elicuraitė gimė 1906 metais. Su penkiomis seserimis ir dviem broliais ji augo Panevėžyje pasiturinčioje kultūringoje šeimoje. Baigusi rusų gimnaziją gimtajame mieste, mama išvyko į Belgiją studijuoti Lježo universitete. Po ekonomikos bakalauro studijų dar kelerius metus dirbo Briuselyje pagal specialybę. Likus penkeriems metams iki Antrojo pasaulinio karo mama grįžo į Lietuvą.
Abramas (Abraša) Zilbergas buvo vienturtis (anais laikais tai buvo itin reta) žydų ortodoksų smulkių krautuvininkų šeimos sūnus, augo Lietuvos miestelyje Vabalninke. Mokėsi hebrajų gimnazijoje Panevėžyje, ją baigęs įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, jį baigė 1933-aisiais. Kai aš pats po 30 metų mokiausi toje pačioje įstaigoje, kai kurie mano dėstytojai tebeprisiminė puikų studentą Abramą Zilbergą.
Būsimų mano tėvų pažintis prasidėjo nuo neįprastų „mainų“ – kalbų mokymosi. Tėvas norėjo išmokti prancūziškai, o „atsilyginti“ siūlė hebrajų kalbos pamokomis. Mamos žodžiais tariant, tėvas buvo daug gabesnis mokinys už ją ir itin sparčiai tobulino savo prancūzų kalbos žinias. O mamos hebrajų kalbos žinios taip ir liko tik pagrindų lygio. Gali būti, kad mama tiesiog buvo geresnė mokytoja.
Ispanijoje kilus pilietiniam karui, Zilbergas su dar dviem draugais, taip pat jaunais gydytojais – Viktoru Micelmacheriu ir Matafija Šeinbergu, išvyko kaip savanoriai su Tarptautine brigada padėti respublikonams. Ispanijoje tėvas įstojo į komunistų partiją. Viename mūšyje jis buvo sužeistas, bet pasveikęs vėl grįžo tarnauti karo lauko gydytoju. Respublikonams pralaimėjus karą, tėvas praleido kelis mėnesius Prancūzijoje, Tarptautinės brigados nariams įsteigtoje stovykloje. Jam grįžus į Lietuvą tėvai susituokė ir apsigyveno Vabalninke. Tėvas dirbo miestelyje šeimos gydytoju. Vabalninke gimė mano vyresnioji sesuo Mina, taip pavadinta senelės Minos Elicurienės atminimui.
1940 m. Lietuvą okupavus SSRS, komunistų partijos nariai gavo aukštesnes pareigas. Tėvas buvo paskirtas Kalvarijos psichiatrijos ligoninės vyriausioju gydytoju. Nors anksčiau nebuvo dirbęs psichiatru, būdamas gabus labai greitai įvaldė šią sritį ir užsitarnavo ne tik ligonių, bet ir savo kolegų pagarbą.
Mama ir mūsų šeimos draugai pasakojo, kad tėvas buvo ypatingas žmogus: linksmas, protingas ir drąsus. Turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti dainas įvairiomis kalbomis. Tėvas buvo poliglotas, laisvai kalbėjo dešimt kalbų. Visuomenėje jis buvo labai mėgstamas ir aukštai vertinamas. Kai jaunystėje mane kam nors pristatydavo kaip Abrašos sūnų, visi žmonės kažkaip itin išraiškingai linguodavo galvas, taip man keldami liūdesį ir kartu pasididžiavimą tėvu, kurio neteko pažinti.
Pasklidus gandams apie artėjančio karo pavojų, vos kelios dienos iki vokiečių okupacijos, tėvas nuvyko į Kauną pas savo viršininkus išsiaiškinti, ar nevertėtų nedelsiant pasitraukti iš Kalvarijos. Jam buvo pasakyta, kad gali būti saugus ir užtikrintas, pavojus negresiantis, ir pareikalauta „nesėti panikos“.
Birželio 22 d. paryčiais tėvus pažadino sprogimai. Palikę viską, ką turėjo, su mano seserimi Mina ant rankų tėvai išskubėjo pėsčiomis į Kauną, iš ten ketino trauktis į Rusijos gilumą. Pavargę po labai ilgos kelionės, jie pasibeldė į ūkininko trobos duris. Mina buvo alkana ir graudžiai verkė. Lietuvė moteris įleido juos į virtuvę, davė pieno ir kito maisto. Staiga virtuvėje pasirodė jaunas automatu ginkluotas vyras, matyt, šeimininkės sūnus. Jo akys buvo pilnos neapykantos. Jis ilgai žvelgė į Miną, o jinai buvo nepaprastai graži mergaitė didžiulėmis žaliomis akimis. Tėvai skubiai pasišalino iš tos trobos, tačiau jaunuolis sekė jiems iš paskos. Mama buvo įsitikinusi, kad jis užmuš juos. „Eik tyliai ir nesižvalgyk atgal“, – liepė jai tėvas. Tėvai girdėjo, kaip tas žmogus tyliai kartojo vis tą patį sakinį: „Jei ne mergaitė, abu jus nudėčiau kaip pasiutusius šunis.“
Kai tėvai atėjo į Kauną, vokiečiai jau buvo užėmę miestą. Pirmosiomis karo dienomis lietuviai nužudė mano senelius Vabalninke. Senelis Solomonas Elicuras, teta Aniuta su dviem dukromis (penkiametė Miralė buvo nuostabiai graži ir talentinga mergaitė, antrosios vardo neprisimenu) buvo nužudyti Panevėžyje. Šiandien gailiuosi, kad beveik nieko neklausinėjau mamos apie tuos įvykius – jai buvo per skaudu tai prisiminti. Dėl to dabar nežinau net savo tetos Aniutos pavardės po santuokos, kad galėčiau bent įamžinti nužudytųjų atminimą Jad Vašeme. Iš mamos šeimos liko keturios seserys, jos emigravo į Palestiną 1935–1937 metais. Mama, nors ir pati buvo sionistinių pažiūrų, liko Lietuvoje globoti tėvų.
Gete tėvas iš karto įstojo į antifašistinę pogrindžio organizaciją. Kiek man žinoma, pradžioje jis dirbo gydytoju geto ligoninėje, o paskiau – gydytoju Aleksote, ten kartu su Š. Zaidelsonu ir B. Preisu vadovavo geto pasipriešinimo organizacijos pogrindžio grupuotei.
Kai paaiškėjo, kad mama neplanuotai laukiasi (dėl streso ir itin skurdžios mitybos jau karo pradžioje jos ciklas buvo sutrikęs), jai buvo paskirta nėštumo nutraukimo data Mažojo geto ligoninėje. Dieną prieš paskirtą datą mama persigalvojo. Tai buvo lemtingas sprendimas mums abiem. Tą dieną, kai mamai turėjo atlikti nėštumo nutraukimo procedūrą, vokiečiai sudegino geto ligoninę su visais joje tuo metu buvusiais ligoniais ir personalu. Šią savo biografijos detalę sužinojau visai neseniai. Gyvenimo pabaigoje mama tai papasakojo tik mano jauniausiai seseriai Saliai.
1942 m. gegužės 5 d. daktaras Percikovičius, kuris po daugelio metų tapo vienu garsiausių Izraelio ginekologų, priėmė slaptą gimdymą. Gimiau mažas ir labai silpnas, pabrinkusia galva. Be to, susirgau tuomet vadinama kūdikių astma, labai sunkia forma, dusdavau naktimis. Kosulys, dusulio priepuoliai ir nuolatinis verksmas kėlė mano tėvams siaubą. Mama pati susirgo sunkiu krūties uždegimu, tad, suprantama, pieno neturėjo. Ne kartą mama man pasakojo, jog žmonės jai už akių linkėjo: tegul jis greičiau numiršta ir nebekankina Sonios, kad ji pagaliau atsikvėptų. Tačiau be galo rūpestingai prižiūrimas ir šiek tiek pasisekus išgyvenau. Kažkaip mamai pavyko surasti moterį, kuri kasdien prie geto tvoros jai parduodavo ožkos pieno. Visų nuostabai, pasveikau, sustiprėjau ir paaugau.
Buvau metų, tad tėvai nutarė imtis visų įmanomų priemonių, kad mane išgelbėtų. Planas buvo vykdomas naktį, padedant šeimos draugei dar iš Panevėžio laikų Juliai Joffei. Julia buvo labai graži, visiškai nežydiškos išvaizdos. Galėjo laisvai vaikščioti už geto ribų. Ji buvo girdėjusi apie lenkų šeimą, kurios du sūnūs dingo per sumaištį pirmosioms karo dienomis. Nutarta surizikuoti ir mane „įtaisyti“ toje šeimoje. Užmigdytą vaistais ir įkištą į bulvių maišą, vieną rytą mama su Julia išnešė mane pro pagrindinius geto vartus. Jos pasinaudojo sumaištimi, kuri kilo išeinant į darbą žmonių vilkstinei. Visą dieną jos slėpėsi mieste, kiemuose, o vakare nuėjo į tos lenkų šeimos namus. Mane paliko namo prieangyje Žaliakalnyje ir pabeldusios į duris, aidint mano verksmui ir sarginių šunų lojimui pabėgo.Koks mano likimas, jos nebematė. Visą naktį ir kitą dieną jos slėpėsi krūmuose, tik vakare parėjo į getą su grįžtančiųjų iš darbo kolona.
Praėjus kelioms baimės pilnoms dienoms tėvas pasiryžo pavojingam žingsniui. Jis išėjo iš geto ir nunešė parduoti mano daiktus į tą pačią gatvę, kur mane paliko Julia ir mama. Iš namo, kuriame buvau paliktas, išėjo moteris, įdėmiai ir įtariai nužvelgė aiškiai žydiškų veido bruožų pardavėją ir už kelis grašius nusipirko rūbelius. Tėvai šiek tiek nurimo, nes suprato, kad ta šeima mane priglaudė.
Laimė, nebuvau apipjaustytas ir, nors jau šiek tiek kalbėjau jidiš, neišleidau nė garso ir neverkiau. Mano globėjai tai papasakojo mamai jau po karo. Jie mane nunešė į policiją, vėliau į bažnyčią, pakrikštijo, taip tapau lenkų katalikų vaiku Richardu.
Mama pasakojo, kad tėvas jau buvo smarkiai nusivylęs komunistine ideologija, jie abu svajojo pasibaigus geto košmarams išvykti į Palestiną. Aš nežinau ir, aišku, jau niekada nesužinosiu apie savo sesers Minos likimą. Tikriausiai ji dingo per vieną iš daugelio gete vykdytų akcijų, kartu su daugybe kitų geto vaikų. Likviduojant getą tėvai slėpėsi kartu su grupe kitų žmonių malinoje – bunkeryje, kuris paskutiniais geto gyvavimo mėnesiais buvo iškastas po namu. Vokiečiai degino ir sprogdino visus paeiliui geto namus. Dusdami nuo bunkeryje susikaupusių dūmų, žmonės buvo priversti išlįsti į lauką – kas bus, tas bus. Jų nuostabai, vokiečiai jau buvo pasitraukę.
Iš girdėtų menkų mamos prisiminimų nuotrupų žinau, kad kažkoks lietuvių policininkas nuvedė dalį grupės, kurioje buvo ir mano mama, pasislėpti į, regis, Karo muziejaus rūsį miesto centre. Kita dalis grupės, labiau žydiškos išvaizdos, turėjo ateiti į tą pačią slėptuvę sutemus. Tėvas, kuris puikiai pažinojo Kauną, liko su antrąja grupe, jo užduotis buvo visus atvesti į vietą. Mamą slėgė bloga nuojauta, ji maldavo tėvą eiti kartu, nepasilikti, bet veltui. Jis užsispyrė įvykdyti gautą užduotį. Antroji grupė taip ir nebepasiekė slėptuvės. Raudonoji armija atėjo iki Kauno, vokiečių pralaimėjimas buvo akivaizdus, niekam nekeliantis abejonių. Tačiau tėvo dingimo vakarą lietuviai vis dar gaudė žydus ir žudė vietoje arba vedė į masinių žudynių vietą – IX fortą.
Po kelių dienų Kaunas buvo išlaisvintas, mama nuskubėjo pas tą lenkų šeimą manęs atsiimti. Eidama gatve, kur gyveno mano globėjai, mama jautė nedraugiškus aplinkinių žvilgsnius ir girdėjo už savo nugaros šnabždant lenkiškai: „Čia Richardo mama“. Aš žaidžiau kieme ir vos ją pamatęs pribėgau. Mano globėjai sutiko mamą labai šaltai ir liepė pasišalinti. Aš įsitvėriau jos suknelės, neleidau jai išeiti. Palikusi mane raudantį mama pasitraukė, o kitą dieną, Juliai milicijoje paliudijus mano tapatybę, grįžo su milicininku. Julia sugebėjo rasti prieglobstį savo vyrui Leizeriui Kaune ir išnešti iš geto dukrelę Lidą, su kuria kartu jinai pasislėpė kaime vienoje lietuvių šeimoje.
Savo globėjų aš visiškai neprisimenu. Tik kartais iškyla atminty kažkoks miglotas globėjos paveikslas. Ji kelis kartus lankėsi mūsų namuose, vadinau ją „mama“, o į savo tikrąją mamą kurį laiką kreipdavausi „ponia mama“. Aiškiai prisimenu, kad mano buvusi globėja po karo prekiavo ledais pagrindinėje Kauno gatvėje ir, kai eidavau pro ją vienas (būdamas ketverių penkerių mėgau vaikštinėti vienas po miestą), vaišindavo mane ledais. Mano globėjai neatleido mamai, kad liko gyva išgyvenusi pragarą. Galiausiai kai jų pačių sūnūs grįžo iš karo, jie nurimo. Mūsų ryšys visikai nutrūko, nežinau net jų pavardės.
Netrukus po karo mama sutiko Naumą (Nachumą) Šafranskį ir jiedu sukūrė šeimą, nors oficialiai nebuvo susituokę. Tai buvo dviejų išsigelbėjusių žmonių sąjunga – bandymas padėti vienas kitam iškęsti sunkiai pakeliamą netekties košmarą. Naumas Šafranskis buvo mūsų kaimynas gete. Sužinojau, jog jie su mano tėvu buvo sutarę, kad tas, katras išgyvens, pasirūpins abiem šeimomis. Naumas buvo geras ir labai šiltas žmogus. Gete jis prarado visą savo šeimą, žmoną Genią ir vienintelį sūnų Reuveną (Ruviką). Buvo aktyvus antifašistinio pogrindžio narys. Jis pažinojo daugybę lietuvių kaimo vietovėse, gavęs pogrindžio grupuotės užduotis dažnai išeidavo iš geto. Ne vienam geto gyventojui jis padėjo pabėgti ir rasti prieglobstį, neabejojo, kad prireikus galės ir savo šeimą išgelbėti. Deja, jis nesuspėjo to padaryti. Naumas nė karto gyvenime su mumis nekalbėjo nei apie getą, nei apie savo pirmąją šeimą.
1946 m. gimė mano jaunesnioji sesuo Salomėja (Salia). Naumas buvo paskirtas eiti aukštas atsakingas pareigas tarybiniame aparate, visi persikėlėm į Vilnių. Stalino represijų laikotarpiu 1948 m. Naumas buvo suimtas ir dešimčiai metų ištremtas į Sibirą nepakeliamiems darbams. Jis grįžo 1953 m., nors dvasiškai nepalūžęs, bet labai pasiligojęs. Naumas buvo aktyvus sionistas nuo pat jaunystės. Jaunystėje dalyvavo Makabi judėjime ir visada svajojo apie Izraelį.Jis mirė 1971 m., pusmečiu anksčiau numatytos mūsų emigracijos datos. 1972 m. mama, Salia ir jos sūnus Alonas (izraelitišku vardu jis buvo pavadintas senelio Naumo iniciatyva), aš su žmona Larisa ir mūsų pirmagime dukra Dina nusileidome Izraelyje.
Nepaisant visko, ką jai teko išgyventi, mama liko optimistė ir neprarado gyvenimo džiaugsmo. Ji mokėjo vertinti paprastus dalykus: labai mėgo skaityti, mėgavosi kelionėmis į gamtą, geru maistu, vynu ir net cigaretėmis. Ji buvo atsidavusi močiutė, visuomet pasirengusi padėti prižiūrėti anūkus. Ypatingas ryšys užsimezgė tarp jos ir mūsų dukros Dinos. Mamą mylėjo ne tik visi šeimos nariai, bet ir mūsų artimi draugai. Ji visad džiaugėsi ir didžiavosi mano pasiekimais.
Mirė ji staiga nuo infarkto ant mano rankų, sulaukusi 80 metų. Iki paskutinės dienos išsaugojo blaivų protą. Nors ir aš, ir tėvas buvom gydytojai, ji nemėgo lankytis klinikose, gerti vaistų, skundėsi, kad vaistai ir gydytojai tik sukelia jai galvos skausmą. Labai retai ji kalbėdavo apie praeitį, slėpė savo skausmą giliai širdyje.
Praėjus keleriems metams po mamos mirties, taip pat netikėtai, sulaukusi 80 metų mirė ir tėvams padėjusi mane išgelbėti Julia Joffė. Neseniai, kai pradėjau rengti šią knygą, Julios duktė Lida man papasakojo, kad po karo ji paklaususi savo tėvo, kodėl Sonios (mano mamos) veidas toks raudonas ir šiurkštus. Jos tėvas pasakė, kad karo metu vokiečiai (o gal ukrainiečiai) bandę atimti iš jos dukrą Miną. Mama priešinusis jiems, tada jie užpjudę ją šunimis ir jėga išplėšę dukrą iš rankų. Mama niekada mums neužsiminė apie tą įvykį, bet kartą esu girdėjęs ją sakant, kad žmogaus siekis išlikti gyvam yra pats stipriausias. Kaip pavyzdį ji papasakojo apie moterį gete, kurios duktė buvusi išplėšta iš glėbio ir žiauriai nužudyta. Moteris, kad ir apimta isterijos, užuot puolusi žudikus ir pati žuvusi, įsimaišiusi į minią ir pasišalinusi. Šiandien aš manau, kad tai buvo jos pačios istorija.
Nuo pirmų mūsų dienų Izraelyje jautėmės kaip namie. Čia gimė dvi mūsų dukros Dalija ir Jael. Žmona dirbo statybos inžiniere, vėliau – matematikos mokytoja. Daugiau nei 17 metų gyvenome Sdei Nachumo kibuce gražiame Beit Šeano slėnyje, ten dirbau gydytoju. Nuo 1976 m. užėmiau ne vienas svarbias vadovo pareigas Izraelio medicinos sistemoje. Jau keleri metai mudu su žmona pensininkai, džiaugiamės gyvenimu, trimis dukromis ir šešiais anūkais.

2012 m. Kfar Saba, Izraelis

Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014