Išgelbėti žydų vaikai
Chaviva Zivaitė-Krasnickaja
Mano tėvai, Šiaulių keramikos fabriko savininko Reuveno Rolo duktė Estera ir jos bendramokslis – vienas perspektyviausių ir gražiausių Raseinių žydų gimnazijos absolventų Jechezkelis Zivas, susituokė 1939 m. Jaunavedžiai apsigyveno Raseiniuose, mano busimojo tėvo motinos name. Ten pat gyveno jo sesuo Peralė su savo vyru ir mažyliu sūnumi. Zivai Raseiniuose turėjo urmo parduotuvę, maitinančią tris šeimas.
Atėjus Tarybų valdžiai, nebeliko nei Rolų fabriko, nei Zivų parduotuvės. Mano tėvai nebeturėjo net pinigų, nes visas santaupas atidavė tvarkiusiam parduotuvę tėčio broliui, kurį prieš karą ištrėmė į Sibirą. 1940 m. spalį gimiau aš. Netrukus mūsų gyvenimas virto pragaru...
Pirmomis karo dienomis buvo sugriautas mūsų namas. Laimei, mes visi tuo metu buvome kaime. Netrukus mieste atsirado skelbimai, viešinantys naują tvarką: žydams draudžiama vaikščioti šaligatviais, įeiti į parduotuves, mokyklas... Raseinių žydai buvo suvaryti į laikiną getą, iš kurio vyrai kasdien buvo siunčiami į darbą. Vieną dieną jie nebegrįžo. Tarp jų buvo ir mano tėvas Jechezkelis.
Laikinajame gete sąlygos buvo nepakenčiamos. Per pažįstamus mamai pavyko gauti leidimą išeiti iš geto ir nusigauti į Šiaulius, pas gimines. Mama su manimi, dešimties mėnesių vaiku, atsidūrė Šiaulių „Kaukazo“ gete. Senas čiužinys, skalbinių pamaina, vežimėlis, trys ar keturi vystyklai ir buteliukas – viskas, kas liko sudegus mūsų namui. Mama dirbo fabrike, iš kur kasdien parsinešdavo duonos – atlygį už sunkų darbą. Močiutė padarydavo iš jos skystą sriubą.
Taip tęsėsi iki Juodojo penktadienio – lapkričio 5 dienos, kai beveik visi – išskyrus tuos, kuriems pavyko pasislėpti – vaikai ir pagyvenę žmonės buvo išvežti iš geto, manoma, kad į Aušvicą. Mane, pusbrolį Icchaką ir dar kelis vaikus suaugusieji paslėpė rūsyje. Po šios „selekcijos“, per kurią žuvo ir mano močiutė, tapo aišku, kad vaikams gete likti nebegalima.
Mamos draugas išnešė mane ryšulėlyje po pažastimi ir perdavė sutikusiai mane pagloboti lietuvei. Tačiau kaimynai, pastebėję kyšojusias iš po skarelės juodas garbanėles, įtarė, kad moteriškė gavo iš žydų aukso už vaiko slėpimą, ir prigrasino įduoti mane vokiečiams. Teko ieškoti kito prieglobsčio. Maldaudama pagalbos, mama beldėsi į visas duris, bet niekas nepanoro priimti žydaitės.
Jau praradusi viltį, temstant, sustojusi prie vieno iš namų ji išgirdo balsą: „Madam, ko jūs laukiate?“ Tai buvo Vladas Drupas, 19 metų gimnazistas, gyvenęs pas savo dėdę siuvėją. Šis vaikinas nuvedė mane pas pažįstamą skalbėją. Kol ji buvo darbe, Vladas pats mane prižiūrėjo. Galiausiai mama rado man prieglobstį pas ūkininką Antaną Matuzevičių – šešių vaikų tėvą, kuris vežimu išvežė mane suvyniotą į kailinius iš Šiaulių į Pašvitnio kaimą, pas savo seserį Veroniką Kiličiauskienę.
Po trijų mėnesių nežinios mama susitiko su Antanu. Nušvitusiu veidu jis pasakojo, kaip aš kalbu, ką ir kaip darau, kokia aš sumani. Mamai atlėgo nuo širdies. „Dievas atsiuntė man du angelus vyrus, kurie išgelbėjo mūsų gyvybes“, - taip parašė ji vėliau apie Vladą Drupą ir Antaną Matuzevičių savo prisiminimų knygoje.
Tačiau netrukus pradėjo sklisti kalbos apie tai, kad Veronika slapsto žydukę. Antanas susirado mamą ir pasakė, kad būtų gerai gauti man kokį dokumentą, liudijantį, kad aš - lietuvaitė. Šiaulių klebonas Justinas Lapis išdavė man mirusios mergaitės metriką. Su šiuo dokumentu Antanas nuvežė mane pas kitą seserį, Juliją Valiukienę. Pas ją aš gyvenau, apsupta meilės ir šilumos, iki pat vokiečių pasitraukimo.
Po karo mes - mano mama, įtėvis Jakovas Tonas, brolis, pusbrolis ir sesuo gyvenome Kaune. Tapau akušere, 1964 m. ištekėjau už Leonido Krasnickio, išauginau sūnų ir dukterį. 1991 m. su visa šeima išvykome į Izraelį.
Atėjus Tarybų valdžiai, nebeliko nei Rolų fabriko, nei Zivų parduotuvės. Mano tėvai nebeturėjo net pinigų, nes visas santaupas atidavė tvarkiusiam parduotuvę tėčio broliui, kurį prieš karą ištrėmė į Sibirą. 1940 m. spalį gimiau aš. Netrukus mūsų gyvenimas virto pragaru...
Pirmomis karo dienomis buvo sugriautas mūsų namas. Laimei, mes visi tuo metu buvome kaime. Netrukus mieste atsirado skelbimai, viešinantys naują tvarką: žydams draudžiama vaikščioti šaligatviais, įeiti į parduotuves, mokyklas... Raseinių žydai buvo suvaryti į laikiną getą, iš kurio vyrai kasdien buvo siunčiami į darbą. Vieną dieną jie nebegrįžo. Tarp jų buvo ir mano tėvas Jechezkelis.
Laikinajame gete sąlygos buvo nepakenčiamos. Per pažįstamus mamai pavyko gauti leidimą išeiti iš geto ir nusigauti į Šiaulius, pas gimines. Mama su manimi, dešimties mėnesių vaiku, atsidūrė Šiaulių „Kaukazo“ gete. Senas čiužinys, skalbinių pamaina, vežimėlis, trys ar keturi vystyklai ir buteliukas – viskas, kas liko sudegus mūsų namui. Mama dirbo fabrike, iš kur kasdien parsinešdavo duonos – atlygį už sunkų darbą. Močiutė padarydavo iš jos skystą sriubą.
Taip tęsėsi iki Juodojo penktadienio – lapkričio 5 dienos, kai beveik visi – išskyrus tuos, kuriems pavyko pasislėpti – vaikai ir pagyvenę žmonės buvo išvežti iš geto, manoma, kad į Aušvicą. Mane, pusbrolį Icchaką ir dar kelis vaikus suaugusieji paslėpė rūsyje. Po šios „selekcijos“, per kurią žuvo ir mano močiutė, tapo aišku, kad vaikams gete likti nebegalima.
Mamos draugas išnešė mane ryšulėlyje po pažastimi ir perdavė sutikusiai mane pagloboti lietuvei. Tačiau kaimynai, pastebėję kyšojusias iš po skarelės juodas garbanėles, įtarė, kad moteriškė gavo iš žydų aukso už vaiko slėpimą, ir prigrasino įduoti mane vokiečiams. Teko ieškoti kito prieglobsčio. Maldaudama pagalbos, mama beldėsi į visas duris, bet niekas nepanoro priimti žydaitės.
Jau praradusi viltį, temstant, sustojusi prie vieno iš namų ji išgirdo balsą: „Madam, ko jūs laukiate?“ Tai buvo Vladas Drupas, 19 metų gimnazistas, gyvenęs pas savo dėdę siuvėją. Šis vaikinas nuvedė mane pas pažįstamą skalbėją. Kol ji buvo darbe, Vladas pats mane prižiūrėjo. Galiausiai mama rado man prieglobstį pas ūkininką Antaną Matuzevičių – šešių vaikų tėvą, kuris vežimu išvežė mane suvyniotą į kailinius iš Šiaulių į Pašvitnio kaimą, pas savo seserį Veroniką Kiličiauskienę.
Po trijų mėnesių nežinios mama susitiko su Antanu. Nušvitusiu veidu jis pasakojo, kaip aš kalbu, ką ir kaip darau, kokia aš sumani. Mamai atlėgo nuo širdies. „Dievas atsiuntė man du angelus vyrus, kurie išgelbėjo mūsų gyvybes“, - taip parašė ji vėliau apie Vladą Drupą ir Antaną Matuzevičių savo prisiminimų knygoje.
Tačiau netrukus pradėjo sklisti kalbos apie tai, kad Veronika slapsto žydukę. Antanas susirado mamą ir pasakė, kad būtų gerai gauti man kokį dokumentą, liudijantį, kad aš - lietuvaitė. Šiaulių klebonas Justinas Lapis išdavė man mirusios mergaitės metriką. Su šiuo dokumentu Antanas nuvežė mane pas kitą seserį, Juliją Valiukienę. Pas ją aš gyvenau, apsupta meilės ir šilumos, iki pat vokiečių pasitraukimo.
Po karo mes - mano mama, įtėvis Jakovas Tonas, brolis, pusbrolis ir sesuo gyvenome Kaune. Tapau akušere, 1964 m. ištekėjau už Leonido Krasnickio, išauginau sūnų ir dukterį. 1991 m. su visa šeima išvykome į Izraelį.