Žydų gelbėtojai
Mieželienė Juzefa
JUZEFA MIEŽELIENĖ
VLADAS MIEŽELIS
URŠULĖ LAŠIENĖ
1941 m. Josifas Gilelis Šulmanas ir jo žmona Taibė buvo uždaryti į Kauno getą. 1942 m. jiems gimė dukra Ziselė. 1944 m. dvejų metukų mergytė buvo išnešta iš geto ir paslėpta generolo Vlado Mieželio ir Juzefos Mieželienės šeimoje. Artėjant frontui Mieželiai pasitraukė iš Lietuvos, o mergaitę globoti paliko savo namų šeimininkei Uršulei Lašienei. Našlė Uršulė Lašienė gyveno su savo vienturte dukterimi Zita. Ji rūpinosi Zisele, kaip savu vaiku, savo aštuonmetei dukrai ir namo, kuriame gyveno, savininkui paaiškino, jog kūdikį rado paliktą kieme.
Taibė ir Josifas Šulmanai buvo nužudyti, jų duktė Ziselė, vėliau Zinaida Alesker, karo pabaigos sulaukė Uršulės Lašienės šeimoje, kur gyveno iki 1947 metų.
„Mielieji, gyvenkite ilgai ir laimingai
Rašau, nors be galo sunku ir skaudu rašyti šį laišką. Aš jūsų sesuo Taibelė, man 26 metai ir man toliau nelemta būti savo vaiko motina. Šiuo laišku-testamentu prašau Tavęs, Hasenka, būk jam mama. Gete aš pagimdžiau mergaitę - jai dabar du metukai - jos vardas Ziselė, tai jos tėvo mirusios motinos vardas. Ant kūdikio pilvo dešinėje pusėje yra apgamas, mergaitės pilkos akys ir rausvi plaukai.
...Prieš tris mėnesius Slobodkos gete Ziselė dar buvo su mumis. Bet paskutiniu metu vaikams likti gete pavojinga ir teko ieškoti išeities, kad išgelbėtume mergaitę, ji mūsų ateitis. Sužinojome, kad kai kurie žydai atiduoda savo vaikus krikščionims, gyvenantiems už geto ribų. Dievas ir man pasiuntė nuostabius žmones Aleksote, kurie nedvejodami paėmė Ziselę. Jie gerai prižiūri mergaitę, ji viskuo aprūpinta. Už tai jie nieko neprašė...“
Versta iš jidiš kalbos
Iš Taibės Šulmanienės laiško, rašyto Hasei Raport, gyvenančiai Izraelyje nuo 1934 metų.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
VLADAS MIEŽELIS
URŠULĖ LAŠIENĖ
1941 m. Josifas Gilelis Šulmanas ir jo žmona Taibė buvo uždaryti į Kauno getą. 1942 m. jiems gimė dukra Ziselė. 1944 m. dvejų metukų mergytė buvo išnešta iš geto ir paslėpta generolo Vlado Mieželio ir Juzefos Mieželienės šeimoje. Artėjant frontui Mieželiai pasitraukė iš Lietuvos, o mergaitę globoti paliko savo namų šeimininkei Uršulei Lašienei. Našlė Uršulė Lašienė gyveno su savo vienturte dukterimi Zita. Ji rūpinosi Zisele, kaip savu vaiku, savo aštuonmetei dukrai ir namo, kuriame gyveno, savininkui paaiškino, jog kūdikį rado paliktą kieme.
Taibė ir Josifas Šulmanai buvo nužudyti, jų duktė Ziselė, vėliau Zinaida Alesker, karo pabaigos sulaukė Uršulės Lašienės šeimoje, kur gyveno iki 1947 metų.
„Mielieji, gyvenkite ilgai ir laimingai
Rašau, nors be galo sunku ir skaudu rašyti šį laišką. Aš jūsų sesuo Taibelė, man 26 metai ir man toliau nelemta būti savo vaiko motina. Šiuo laišku-testamentu prašau Tavęs, Hasenka, būk jam mama. Gete aš pagimdžiau mergaitę - jai dabar du metukai - jos vardas Ziselė, tai jos tėvo mirusios motinos vardas. Ant kūdikio pilvo dešinėje pusėje yra apgamas, mergaitės pilkos akys ir rausvi plaukai.
...Prieš tris mėnesius Slobodkos gete Ziselė dar buvo su mumis. Bet paskutiniu metu vaikams likti gete pavojinga ir teko ieškoti išeities, kad išgelbėtume mergaitę, ji mūsų ateitis. Sužinojome, kad kai kurie žydai atiduoda savo vaikus krikščionims, gyvenantiems už geto ribų. Dievas ir man pasiuntė nuostabius žmones Aleksote, kurie nedvejodami paėmė Ziselę. Jie gerai prižiūri mergaitę, ji viskuo aprūpinta. Už tai jie nieko neprašė...“
Versta iš jidiš kalbos
Iš Taibės Šulmanienės laiško, rašyto Hasei Raport, gyvenančiai Izraelyje nuo 1934 metų.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997