Žydų gelbėtojai
Staškevičiūtė-Remeikienė Genovaitė
BRONISLAVA BARKAUSKIENĖ
ZUZANA PAŠAKARNIENĖ
GENOVAITĖ REMEIKIENĖ
PAULINA STAŠKEVIČIENĖ
ANICETA STAŠKEVIČIŪTĖ
Paulina Staškevičienė su dukromis Aniceta, Zuzana, Bronislava ir Genovaite bei sūnumi Juozu Papšiu karo metais gyveno netoli Radviliškio, Aukštelkų kaime. 1943 metais 7 jauni žmonės pabėgo iš Šiaulių geto ir atėjo į Paulinos Staškevičienės namus. Tai buvo: Icchakas ir Benjaminas Leščinskiai, Meirovičius, Samuelis Sašickis, Chaja Beraitė, Mordechajus ir Malka Nitzanai. Iš pradžių jie paprašė Paulinos Staškevičienės priglausti juos laikinai, tačiau kadangi vyko kratos, kurių metu buvo ieškoma iš Šiaulių geto pabėgusių žydų, kitą dieną Juozas Papšys nuvedė visus į Vismantų mišką (apie 7 km nuo sodybos), padėjo išsikasti bunkerį, kuriame pabėgėliai slėpėsi iki pat karo pabaigos. Per visą slapstymosi laikotarpį žydus maistu aprūpindavo Paulinos Staškevičienės dukros Aniceta, Zuzana, Bronislava, Genovaitė ir sūnus Juozas.
1944-ųjų pavasarį iš Linkaičių geto (apie 15 km nuo Aukštelkų kaimo) pabėgo radviliškiečiai brolis ir sesuo Estera ir Arie, visų vadintas Liusiku, Bekinai ir atėjo prašyti pagalbos pas Pauliną Staškevičienę. Su šios šeimos nariais Bekinai buvo pažįstami nuo prieškario laikų, Bekinams dar gyvenant Radviliškyje. Visa šeima jais nuoširdžiai rūpinosi, maitino, saugojo. Iš Pasaulio Tautų Teisuolio Juozo Papšio prisiminimų: Vokiečių okupacijos metais mes visi gyvenome Radviliškio rajone, Aukštelkų kaime. Už 15 kilometrų buvo Linkaičių getas. Vieną dieną tik suknyte apsirengusi pas mus atbėgo Estera, o kitą dieną geri žmonės atvedė ir jos brolį Liusiką. Jam buvo 15, o Esterai – 17 metų. Mes pasitarėme su Mamyte ir priėmėme juos. Aš įrengiau slėptuvę daržinėje po šienu, gyvenom netoli kelio, reikėjo slapstytis. Dieną paleisdavom šunį – jis mus saugojo nuo užklystančių svetimų. Liusikas išeidavo apsirengęs moteriškais drabužiais, kad niekas neįtartų, – saulės juk visiems reikia. Dalinomės viskuo – ką valgėm mes, tą patį valgė ir mūsų pabėgėliai. Ieškodami maisto naktimis užeidavo ir daugiau žmonių – duonos ir pieno visada užtekdavo. Kartais maitindavom iki 10-ies žmonių. Iš jų atsimenu Gutmaną, Rubinšteiną, Chaladickį [...]. Baisūs buvo metai. Mes klausėm radijo ir laukėm karo pabaigos...
Estera ir Arie Bekinai Paulinos Staškevičienės sodyboje sulaukė išvadavimo 1944-ųjų liepą. Karui pasibaigus Juozas Papšys nuvežė Esterą ir Arie į Radviliškį. Iš pradžių jie apsigyveno savo name, tačiau netrukus namą pardavė ir persikėlė į Vilnių, kur tuo metu gyveno ir Juozas Papšys, su kuriuo jie dažnai susitikdavo. Estera ir Arie gedėjo savo artimųjų, kurie neišgyveno per Holokaustą. Apie 1946 m. Estera ištekėjo už Nisono Ankolio, jie emigravo į Lenkiją, vėliau apsigyveno JAV. Esteros brolis Arie (Liusikas) Bekinas su šeima emigravo į Izraelį. Ryšiai tarp gelbėtojų ir jų išgelbėtų brolio ir sesers Bekinų atsinaujino Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Išgelbėtiesiems prašant, 1994 m. Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažino Pauliną Staškevičienę, jos dukras Anicetą Staškevičiūtę ir Zuzaną Pašakarnienę bei sūnų Juozą Papšį. 1994 metais Juozas Papšys apdovanotas ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
ZUZANA PAŠAKARNIENĖ
GENOVAITĖ REMEIKIENĖ
PAULINA STAŠKEVIČIENĖ
ANICETA STAŠKEVIČIŪTĖ
Paulina Staškevičienė su dukromis Aniceta, Zuzana, Bronislava ir Genovaite bei sūnumi Juozu Papšiu karo metais gyveno netoli Radviliškio, Aukštelkų kaime. 1943 metais 7 jauni žmonės pabėgo iš Šiaulių geto ir atėjo į Paulinos Staškevičienės namus. Tai buvo: Icchakas ir Benjaminas Leščinskiai, Meirovičius, Samuelis Sašickis, Chaja Beraitė, Mordechajus ir Malka Nitzanai. Iš pradžių jie paprašė Paulinos Staškevičienės priglausti juos laikinai, tačiau kadangi vyko kratos, kurių metu buvo ieškoma iš Šiaulių geto pabėgusių žydų, kitą dieną Juozas Papšys nuvedė visus į Vismantų mišką (apie 7 km nuo sodybos), padėjo išsikasti bunkerį, kuriame pabėgėliai slėpėsi iki pat karo pabaigos. Per visą slapstymosi laikotarpį žydus maistu aprūpindavo Paulinos Staškevičienės dukros Aniceta, Zuzana, Bronislava, Genovaitė ir sūnus Juozas.
1944-ųjų pavasarį iš Linkaičių geto (apie 15 km nuo Aukštelkų kaimo) pabėgo radviliškiečiai brolis ir sesuo Estera ir Arie, visų vadintas Liusiku, Bekinai ir atėjo prašyti pagalbos pas Pauliną Staškevičienę. Su šios šeimos nariais Bekinai buvo pažįstami nuo prieškario laikų, Bekinams dar gyvenant Radviliškyje. Visa šeima jais nuoširdžiai rūpinosi, maitino, saugojo. Iš Pasaulio Tautų Teisuolio Juozo Papšio prisiminimų: Vokiečių okupacijos metais mes visi gyvenome Radviliškio rajone, Aukštelkų kaime. Už 15 kilometrų buvo Linkaičių getas. Vieną dieną tik suknyte apsirengusi pas mus atbėgo Estera, o kitą dieną geri žmonės atvedė ir jos brolį Liusiką. Jam buvo 15, o Esterai – 17 metų. Mes pasitarėme su Mamyte ir priėmėme juos. Aš įrengiau slėptuvę daržinėje po šienu, gyvenom netoli kelio, reikėjo slapstytis. Dieną paleisdavom šunį – jis mus saugojo nuo užklystančių svetimų. Liusikas išeidavo apsirengęs moteriškais drabužiais, kad niekas neįtartų, – saulės juk visiems reikia. Dalinomės viskuo – ką valgėm mes, tą patį valgė ir mūsų pabėgėliai. Ieškodami maisto naktimis užeidavo ir daugiau žmonių – duonos ir pieno visada užtekdavo. Kartais maitindavom iki 10-ies žmonių. Iš jų atsimenu Gutmaną, Rubinšteiną, Chaladickį [...]. Baisūs buvo metai. Mes klausėm radijo ir laukėm karo pabaigos...
Estera ir Arie Bekinai Paulinos Staškevičienės sodyboje sulaukė išvadavimo 1944-ųjų liepą. Karui pasibaigus Juozas Papšys nuvežė Esterą ir Arie į Radviliškį. Iš pradžių jie apsigyveno savo name, tačiau netrukus namą pardavė ir persikėlė į Vilnių, kur tuo metu gyveno ir Juozas Papšys, su kuriuo jie dažnai susitikdavo. Estera ir Arie gedėjo savo artimųjų, kurie neišgyveno per Holokaustą. Apie 1946 m. Estera ištekėjo už Nisono Ankolio, jie emigravo į Lenkiją, vėliau apsigyveno JAV. Esteros brolis Arie (Liusikas) Bekinas su šeima emigravo į Izraelį. Ryšiai tarp gelbėtojų ir jų išgelbėtų brolio ir sesers Bekinų atsinaujino Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Išgelbėtiesiems prašant, 1994 m. Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažino Pauliną Staškevičienę, jos dukras Anicetą Staškevičiūtę ir Zuzaną Pašakarnienę bei sūnų Juozą Papšį. 1994 metais Juozas Papšys apdovanotas ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.