Istorinis kontekstas
Dr. Arūnas Bubnys
Iki antrojo pasaulinio karo Šiauliuose gyveno viena didžiausių Lietuvoje žydų bendruomenių. 1941 m. rugpjūčio 20 d. žiniomis Šiaulių mieste gyveno 5 034 žydai. Vokiečių kariuomenė Šiaulius užėmė 1941 m. birželio 26 d. Iki vokiečių atėjimo apie tūkstančiui miesto žydų pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą. Šiaulių geto istoriją galima suskirstyti į keturis laikotarpius. Pirmuoju laikotarpiu, 1941 m. rugsėjį–lapkritį, buvo sukurta getų administracija: žydų taryba, įvairios tarnybos, geto policija. Tuo pat metu, ypač 1941 m. rugsėjį, vykdytas masinis žydų naikinimas. Antrajam laikotarpiui (1941 m. pabaiga – 1943 m. vasara) būdingas sąlyginis stabilumas ir ramybė. Masinės žudynės šiuo laikotarpiu nebuvo vykdomos. Trečiuoju laikotarpiu (nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos vidurio) getą iš civilinės vokiečių valdžios perėmė SS, getas tapo koncentracijos stovykla. Ketvirtasis laikotarpis apėmė 1944 m. liepos antrąją pusę. Tuo metu Šiaulių getas buvo likviduotas, o jo gyventojai išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. (1)
Pirmieji masiniai Šiaulių miesto žydų areštai buvo įvykdyti 1941 m. birželio 30 d., liepos 1-ąją ir liepos 5-ąją dienomis. Tarp jų buvo suimta ir 20 žinomiausių žydų bendruomenės žydų (taip pat ir vyriausiasis rabinas Aronas Bakštas). Dar iki geto įsteigimo buvo sušaudyta apie tūkstantis Šiaulių miesto žydų. (2) Pirmosios Šiaulių žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. birželio 29 d. Kužių miške, 12 km nuo Šiaulių. (3) 1941 m. vasarą vietiniai žydai taip pat buvo šaudomi šalia Pročiūnų kaimo (7 km nuo Šiaulių), netoli Bubių kaimo (15 km nuo Šiaulių) ir Gubernijos miške. (4) Žudynes dažniausiai vykdydavo vokiečių gestapininkai, vadovaujami SS hauptšarfiurerio Wernerio Gottschalko ir lietuvių pagalbinės policijos būriai. Kartu su areštais ir šaudymais buvo vykdoma teisinė žydų diskriminacija –atiminėjamos pilietinės teisės ir turtas. Įsakymą steigti Šiauliuose žydų getą lietuvių administracijai davė miesto vokiečių karo komendantas. Buvo įsteigtas žydų komitetas, kuris kartu su lietuvių valdžios atstovais sprendė žydų perkėlimo į getą klausimus. Getui buvo parinktos dvi vietovės: kalvota miesto dalis vadinama Kaukazu ir ruožas tarp Ežero ir Trakų gatvių. Atstumas tarp tų rajonų buvo apie 300 metrų. Iš pradžių buvo apgyvendintas Kaukazo getas, truputį vėliau Ežero–Trakų getas. Galutinis miesto žydų perkėlimas į getus buvo užbaigtas 1941 m. rugpjūčio 15 d. (5) Getuose buvo įkalinta apie 4 000–5 000 žydų. Getus supo 2 metrų aukščio spygliuota viela, o vartus nuolat saugojo policija. Kaip Vilniaus bei Kauno getuose, Šiaulių gete taip pat buvo sukurta žydų administracija ir policija. Žydų komitetas buvo reorganizuotas į Žydų tarybą (vok. Judenrat); jos pirmininku tapo Mendelis Leibavičius. (6) Žydų taryba vadovavo abejiems getams ir palaikė ryšį su vokiečių ir lietuvių valdžios įstaigomis, rūpinosi nustatytos tvarkos palaikymu, darbo jėgos paskirstymu, maitinimu, sanitarija ir kitais kasdieninio gyvenimo reikalais.
Iki 1943 m. spalio Šiaulių getas priklausė apygardos komisaro Hanso Gevekės (Hans Gewecke) valdžiai, o nuo 1943 m. spalio 1 d., Šiaulių getą ėmė kontroliuoti SS. (7) Getas tapo koncentracijos stovykla. Jos viršininku buvo paskirtas SS oberšarfiureris Hermanas Šliofas (Schlöf). Geto išorinę apsaugą perėmė 30 esesininkų būrys. Viduje tvarką, kaip ir anksčiau, palaikė žydų policija (apie 10 žmonių). (8) Geto vidaus administracijai nuo 1944 m. balandžio 1 d. ėmė vadovauti Vokietijos žydas Georgas Parizeris. (9) Po 1941 m. vasaros ir rudens masinio žydų naikinimo akcijų Šiaulių getas gyveno sąlyginai ramų laikotarpį. Tik 1943 m. lapkričio 5 d. gete buvo įvykdyta vaikų ir nedarbingų žydų selekcija. Šiai akcijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Ludwigas Fiorsteris (Ludwig Förster). Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai gete sugaudė ir išvežė į koncentracijos stovyklą (manoma, kad į Aušvicą) 570 vaikų ir 260 senelių žydų. Nenorėdami palikti vaikų toje baisioje kelionėje kartu su jais išvyko geto tarybos nariai Beras Kartunas, Aronas Kacas, vaikų gydytojas Urijas Rozovskis. (10)
1943 m. spalio viduryje Kaukazo getas buvo panaikintas. Mieste liko tik Ežero–Trakų getas. Dalis žydų buvo perkelti į Daugėlių, Pavenčių ir kitas darbo stovyklas. (11)
1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas. Apie 7 000 Šiaulių ir į Šiaulių getą atvežtų Vilniaus, Kauno, Smurgainių darbo stovyklų žydų keturiais etapais buvo nugabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo perkelti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys ir vaikai – į Aušvicą. Darbingos moterys buvo paliktos Štuthofo koncentracijos stovykloje. Dalį Šiaulių žydų 1945 m. gegužės 2 d. iš Dachau išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Karo pabaigos sulaukė tik apie 350–500 Šiaulių žydų. (12)
_______________
(1) Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München – Zürich, Bd. 3, 1995, p. 1281.
(2) Gubernijos miške nužudytų Šiaulių miesto gyventojų 1944 m. lapkričio 16 d. atkasimo aktas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-1, ap. 46, b. 1274, l. 47; Дневник А. Ерушалми, Черная книга (A.Jerušalmio dienoraštis, Šiauliai, Juodoji knyga), Вильнюс, 1993, p. 265, 522; Rab. E. Oshry, The Annihilation of Lithuanian Jewry, New York, 1995, p. 248; Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, p. 1281.
(3) Šiaulių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. balandžio 4 d. pažyma, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1261, l. 86; L. Peleckienė, „Prie Šiaulių geto vartų skambėjo gedulingas „Requiem“, Lietuvos rytas, 1994 m. liepos 26 d., p. 12.
(4) Šiaulių miesto gyventojų, nužudytų Pročiūnų kaimo miškelyje, 1944 m. spalio 14 d., atkasimo aktas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1274, l. 32-1–32-4; 1973 m. vasario 7 d. LSSR KGB pažyma apie masines žmonių žudynes Šiaulių apskrityje 1941 metais, ibid., l. 1; Gubernijos miške nužudytų Šiaulių gyventojų 1944 m. lapkričio 16 d. atkasimo aktas, ibid., l. 47-1–47-2; LSSR KGB Šiaulių miesto vyr. operatyvinio įgaliotinio kapitono Obrazcovo pažyma (be datos) apie 14-ąjį lietuvių policijos batalioną, ibid., ap. 47, b. 1268, l. 145.
(5) Дневник А. Ерушалми, p. 522.
(6) E. Genso 1948 m. sausio 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42809/3, l. 18.
(7) G. Parizerio 1945 m. balandžio 17 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1228, l. 1–2.
(8) G. Parizerio 1945 m. balandžio 17 d. tardymo protokolas, ibid., l. 1–2.
(9) G. Parizerio 1945 m. balandžio 24 d. tardymo protokolas, ibid., l. 1-9–1-11.
(10) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, d. 2, V., 1973, p. 342; užrašai apie H. Šliofo veiklą 1972 m. vasario 4 d., LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1228, l. 1–2; Дневник А. Ерушалми, p. 279.
(11) Дневник А. Ерушалми, p. 276–277.
(12) L. Peleckienė, „Prie Šiaulių geto vartų...“; E. Genso 1948 m. sausio 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42809/3, l. 12–13.
Iki antrojo pasaulinio karo Šiauliuose gyveno viena didžiausių Lietuvoje žydų bendruomenių. 1941 m. rugpjūčio 20 d. žiniomis Šiaulių mieste gyveno 5 034 žydai. Vokiečių kariuomenė Šiaulius užėmė 1941 m. birželio 26 d. Iki vokiečių atėjimo apie tūkstančiui miesto žydų pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą. Šiaulių geto istoriją galima suskirstyti į keturis laikotarpius. Pirmuoju laikotarpiu, 1941 m. rugsėjį–lapkritį, buvo sukurta getų administracija: žydų taryba, įvairios tarnybos, geto policija. Tuo pat metu, ypač 1941 m. rugsėjį, vykdytas masinis žydų naikinimas. Antrajam laikotarpiui (1941 m. pabaiga – 1943 m. vasara) būdingas sąlyginis stabilumas ir ramybė. Masinės žudynės šiuo laikotarpiu nebuvo vykdomos. Trečiuoju laikotarpiu (nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos vidurio) getą iš civilinės vokiečių valdžios perėmė SS, getas tapo koncentracijos stovykla. Ketvirtasis laikotarpis apėmė 1944 m. liepos antrąją pusę. Tuo metu Šiaulių getas buvo likviduotas, o jo gyventojai išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. (1)
Pirmieji masiniai Šiaulių miesto žydų areštai buvo įvykdyti 1941 m. birželio 30 d., liepos 1-ąją ir liepos 5-ąją dienomis. Tarp jų buvo suimta ir 20 žinomiausių žydų bendruomenės žydų (taip pat ir vyriausiasis rabinas Aronas Bakštas). Dar iki geto įsteigimo buvo sušaudyta apie tūkstantis Šiaulių miesto žydų. (2) Pirmosios Šiaulių žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. birželio 29 d. Kužių miške, 12 km nuo Šiaulių. (3) 1941 m. vasarą vietiniai žydai taip pat buvo šaudomi šalia Pročiūnų kaimo (7 km nuo Šiaulių), netoli Bubių kaimo (15 km nuo Šiaulių) ir Gubernijos miške. (4) Žudynes dažniausiai vykdydavo vokiečių gestapininkai, vadovaujami SS hauptšarfiurerio Wernerio Gottschalko ir lietuvių pagalbinės policijos būriai. Kartu su areštais ir šaudymais buvo vykdoma teisinė žydų diskriminacija –atiminėjamos pilietinės teisės ir turtas. Įsakymą steigti Šiauliuose žydų getą lietuvių administracijai davė miesto vokiečių karo komendantas. Buvo įsteigtas žydų komitetas, kuris kartu su lietuvių valdžios atstovais sprendė žydų perkėlimo į getą klausimus. Getui buvo parinktos dvi vietovės: kalvota miesto dalis vadinama Kaukazu ir ruožas tarp Ežero ir Trakų gatvių. Atstumas tarp tų rajonų buvo apie 300 metrų. Iš pradžių buvo apgyvendintas Kaukazo getas, truputį vėliau Ežero–Trakų getas. Galutinis miesto žydų perkėlimas į getus buvo užbaigtas 1941 m. rugpjūčio 15 d. (5) Getuose buvo įkalinta apie 4 000–5 000 žydų. Getus supo 2 metrų aukščio spygliuota viela, o vartus nuolat saugojo policija. Kaip Vilniaus bei Kauno getuose, Šiaulių gete taip pat buvo sukurta žydų administracija ir policija. Žydų komitetas buvo reorganizuotas į Žydų tarybą (vok. Judenrat); jos pirmininku tapo Mendelis Leibavičius. (6) Žydų taryba vadovavo abejiems getams ir palaikė ryšį su vokiečių ir lietuvių valdžios įstaigomis, rūpinosi nustatytos tvarkos palaikymu, darbo jėgos paskirstymu, maitinimu, sanitarija ir kitais kasdieninio gyvenimo reikalais.
Iki 1943 m. spalio Šiaulių getas priklausė apygardos komisaro Hanso Gevekės (Hans Gewecke) valdžiai, o nuo 1943 m. spalio 1 d., Šiaulių getą ėmė kontroliuoti SS. (7) Getas tapo koncentracijos stovykla. Jos viršininku buvo paskirtas SS oberšarfiureris Hermanas Šliofas (Schlöf). Geto išorinę apsaugą perėmė 30 esesininkų būrys. Viduje tvarką, kaip ir anksčiau, palaikė žydų policija (apie 10 žmonių). (8) Geto vidaus administracijai nuo 1944 m. balandžio 1 d. ėmė vadovauti Vokietijos žydas Georgas Parizeris. (9) Po 1941 m. vasaros ir rudens masinio žydų naikinimo akcijų Šiaulių getas gyveno sąlyginai ramų laikotarpį. Tik 1943 m. lapkričio 5 d. gete buvo įvykdyta vaikų ir nedarbingų žydų selekcija. Šiai akcijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Ludwigas Fiorsteris (Ludwig Förster). Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai gete sugaudė ir išvežė į koncentracijos stovyklą (manoma, kad į Aušvicą) 570 vaikų ir 260 senelių žydų. Nenorėdami palikti vaikų toje baisioje kelionėje kartu su jais išvyko geto tarybos nariai Beras Kartunas, Aronas Kacas, vaikų gydytojas Urijas Rozovskis. (10)
1943 m. spalio viduryje Kaukazo getas buvo panaikintas. Mieste liko tik Ežero–Trakų getas. Dalis žydų buvo perkelti į Daugėlių, Pavenčių ir kitas darbo stovyklas. (11)
1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas. Apie 7 000 Šiaulių ir į Šiaulių getą atvežtų Vilniaus, Kauno, Smurgainių darbo stovyklų žydų keturiais etapais buvo nugabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo perkelti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys ir vaikai – į Aušvicą. Darbingos moterys buvo paliktos Štuthofo koncentracijos stovykloje. Dalį Šiaulių žydų 1945 m. gegužės 2 d. iš Dachau išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Karo pabaigos sulaukė tik apie 350–500 Šiaulių žydų. (12)
_______________
(1) Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München – Zürich, Bd. 3, 1995, p. 1281.
(2) Gubernijos miške nužudytų Šiaulių miesto gyventojų 1944 m. lapkričio 16 d. atkasimo aktas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-1, ap. 46, b. 1274, l. 47; Дневник А. Ерушалми, Черная книга (A.Jerušalmio dienoraštis, Šiauliai, Juodoji knyga), Вильнюс, 1993, p. 265, 522; Rab. E. Oshry, The Annihilation of Lithuanian Jewry, New York, 1995, p. 248; Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, p. 1281.
(3) Šiaulių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. balandžio 4 d. pažyma, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1261, l. 86; L. Peleckienė, „Prie Šiaulių geto vartų skambėjo gedulingas „Requiem“, Lietuvos rytas, 1994 m. liepos 26 d., p. 12.
(4) Šiaulių miesto gyventojų, nužudytų Pročiūnų kaimo miškelyje, 1944 m. spalio 14 d., atkasimo aktas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1274, l. 32-1–32-4; 1973 m. vasario 7 d. LSSR KGB pažyma apie masines žmonių žudynes Šiaulių apskrityje 1941 metais, ibid., l. 1; Gubernijos miške nužudytų Šiaulių gyventojų 1944 m. lapkričio 16 d. atkasimo aktas, ibid., l. 47-1–47-2; LSSR KGB Šiaulių miesto vyr. operatyvinio įgaliotinio kapitono Obrazcovo pažyma (be datos) apie 14-ąjį lietuvių policijos batalioną, ibid., ap. 47, b. 1268, l. 145.
(5) Дневник А. Ерушалми, p. 522.
(6) E. Genso 1948 m. sausio 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42809/3, l. 18.
(7) G. Parizerio 1945 m. balandžio 17 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1228, l. 1–2.
(8) G. Parizerio 1945 m. balandžio 17 d. tardymo protokolas, ibid., l. 1–2.
(9) G. Parizerio 1945 m. balandžio 24 d. tardymo protokolas, ibid., l. 1-9–1-11.
(10) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, d. 2, V., 1973, p. 342; užrašai apie H. Šliofo veiklą 1972 m. vasario 4 d., LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1228, l. 1–2; Дневник А. Ерушалми, p. 279.
(11) Дневник А. Ерушалми, p. 276–277.
(12) L. Peleckienė, „Prie Šiaulių geto vartų...“; E. Genso 1948 m. sausio 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42809/3, l. 12–13.