Žydų gelbėtojai

Matjošaitenė-Biliūnienė Julija

Ingės Lukšaitės ATSIMINIMAI APIE SENELIUS STASĮ MATJOŠAITĮ IR JULIJĄ BILIŪNIENĘ MATJOŠAITIENĘ II PASAULINIO KARO METAIS

Senelius –Juliją Biliūnienę Matjošaitiejnę ir Stasį Matjošaitį pradedu atsiminti nuo 4 metų, kai grįžome iš jų ūkio Apsuonos (Paapsuonio) kaime Raudonajai armijai užėmus rytų Lietuvą. Iš kaimo, kur tėvai gyveno pusantrų metų, atsikraustėme 1944 m. rudenį į senelių namus Kaune, K. Donelaičio nr. 5a (dabar nr. 9). (Seneliai vilniečiai į Kauną persikėlė gyventi 1932-1933 m.) 1944 m. vėl buvo atidarytas Vilniaus universitetas, kuriame trejus metus (iki 1943 m.) buvo dirbęs mano tėvas Kazimieras Lukša. Jį pakvietė vėl dirbti į Ekonomikos fakultetą, mama Meilė Lukšienė gavo darbą universiteto Filologijos fakultete, kuris veikė Kaune. 1944 m. gruodžio 17 d. gimė Lukšų šeimos trečias vaikas –Giedrė, mama ir trys vaikai likome gyventi pas senelius Kaune, o tėvelis išvažiavo į Vilnių. Prasidėjo pokario gyvenimas. Senelio ilgametis pedagogo ir kultūros veikėjo darbas sovietiniu laikotarpiu buvo nutrauktas, nebebuvo leidžiami jo parengti vadovėliai pradinei mokyklai, jis dar dvejus metus dirbo leidykloje redaktoriumi. Senelė dirbo privačiai dantų gydytoja namie. Aš pas senelius gyvenau iki 1948 m. žiemos, po metų senelis mirė. Bet kai tik susirgdavau ar buvo atostogos, atsidurdavau pas senelę Kaune.

Seneliai sunkiai išgyveno gimnazisto sūnaus Sauliaus išvykimą į vakarus 1944 m., jie ilgai nežinojo, ar jis gyvas. Iš plačios senelės giminės beveik kiekvienoje šeimoje buvo ar išvažiavusių į vakarus, arba suimtų, išvežtų į Sibirą, Vladimiro kalėjime mirė jos brolis. Tvyrojęs susirūpinimas rytdiena, šeimos narių, giminaičių likimu, jų galimybe išgyventi būrė artimuosius, bičiulius. Ir vis dėlto tie ketveri metai pas senelius buvo ryškūs, įdomūs ir laimingi vaikystės metai. Senelis mokytojas mane mokė pradinio mokslo ant savo kelių, kadangi sirgau ir negalėjau eiti į mokyklą. Viso gyvenimo senelio patirtis, jo parengti Sakalėlio vadovėliai, geranoriškumas mokymąsi darė geriausiomis valandomis. Mokiausi greitai. Senelės ryšiai su daugeliu bičiulių, pažįstamų, gimine, jų pasakojimai plačiai vėrė duris į sudėtingą, pavojingą gyvenimą, bet kartu ir ugdė suvokimą, kad aplink daug puikių, draugiškų, geranorių, teisingų ir ryžtingų žmonių. Nuo ankstyvos vaikystės mane lydėjo pasiaukojančių teisingumui ir žmoniškumui pavyzdžiai: namuose suaugusieji gėrėjosi senelės bičiulės Sofijos Čiurlionienės ir mamos draugės Danutės Čiurlionytės Zubovienės šeima, kurie karo metais slėpė ir ieškojo galinčių paslėpti žydus, pokaryje ėmėsi globoti ir leisti į mokslus vieną iš "vilkų vaikų", priėmė į savo namus grįžusius iš Sibiro tremties. Maniškiai labai gerbė mamos draugės Giedrės Žmuidzinavičiūtės Gučienės šeimą, kuri globojo ir leido į mokslus iš Sibiro parbėgusius giminaičius našlaičius vaikus. Vaikystėje suaugusių pokalbiuose girdėjau, kaip jie domėjosi išgelbėtųjų vaikų gyvenimu, džiaugėsi jų pasiekimais. Seneliai ir jų bičiuliai dalinosi žiniomis, kaip gyvena Petrauskų išgelbėta nuo holokausto Danutė Pomerancaitė (po kelerių metų pradėjome su ja mokytis toje pačioje Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, ji tapo puikia smuikininke), apie Rūtos Pomerancaitės Gorinienės likimą (su ja baigiau Vilniaus S. Neries vardo mokyklą vienoje klasėje), S. Čiurlionienės šeimoje išgelbėtos talentingos pianistės Esteros Elinaitės mama Dveira (Busia) Elinienė buvo mano fortepijono mokytoja Vilniuje, o kai Esia turėjo laiko (ji labai daug grodavo), retkarčiais kartu pažaisdavome. Lankiau beveik visus Vilniuje vykusius Danutės Pomerancaitės ir Esteros Elinaitės koncertus. Nežinojau, kad senelių namuose Kaune K. Donelaičio nr. 5a karo metais, kai jų ūkyje Apsuonoje gyveno M. Ginkas ir Gita Portnovienė, slėpėsi trys žydės pabėgėlės iš geto, vaikams girdint apie tai suaugusieji nekalbėjo, ir vėliau tėvai nepasakojo. Apie tai, kad senelių namuose kurį laiką slapstėsi Ania Rudaickaja, o po jos gydytoja Fenia Švabaitė su dukterėčia, sužinojau iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojos D. Selčinskajos. S. Binkienės knygoje Ir be ginklo kariai F. Švabaitė nemini, kas buvo tarpininkas, rekomendavęs senelių namus, spėju, kad kas nors iš Kauno gydytojų, kadangi dauguma jų vienas kitą pažinojo, o senelė jau 10 metų buvo dirbusi Kaune dantų gydytoja.

Abu seneliai ir jų aplinkos žmonės buvo visuomeniškai aktyvūs, kūrybiški, jiems žmoniškumas, atjauta, teisingumo jausmas buvo ypatingai svarbūs žmogaus bruožai, įgyvendinti gyvenime.

Ingė Lukšaitė
2023.02.20
Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija