Žydų gelbėtojai
Mačiokienė Juzė
JUZĖ MAČIOKIENĖ
Juzė Motiejaitytė gimė 1903 metų rugsėjo 26 dieną Marijampolės apskrityje, Veiverių valsčiuje, Pažėrų kaime, mažažemių valstiečių, auginusių 7 vaikus, šeimoje. Juzė baigė Veiverių pradžios mokyklą ir Kauno „Saulės“ gimnaziją. Mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, italų kalbas. Jaunystėje dirbo sekretore Tikybų departamente, pažinojo Lietuvos šviesuolius kunigus Maironį, Adomą Jakštą-Dambrauską, Juozą Tumą-Vaižgantą. Būdama 18 metų ištekėjo už teisininko Mykolo Parioko, susilaukė dukros Severinos, bet vėliau pora išsiskyrė. 1928 metais ištekėjo už karo lakūno Mykolo Mačioko, 1919–1920 metų kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvio, vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. 1936 metais Mačiokai susilaukė dukters Lauros, 1940 metais – sūnaus Mindaugo. J. Mačiokienė visada buvo aktyvi visuomenininkė, buvo Šaulių sąjungos, Birutiečių organizacijos iždininkė. 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Mykolas Mačiokas 1940 metų rudenį skiriamas LSSR Respublikinio karinio komisariato šaukiamųjų karinio rengimo vyriausiuoju inspektoriumi. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, M. Mačiokas pasitraukė iš Raudonosios armijos.
1941 metais Mačiokai gyveno Kaune, Vaižganto g. 20. Mykolas Mačiokas aktyviai dalyvavo Birželio sukilimo štabo veikloje. Naciams uždraudus Lietuvos laikinosios vyriausybės ir LAF veiklą, Mykolas Mačiokas iki 1943 m. kovo 16 d. dirbo Valstybinio Aleksoto stiklo fabriko direktoriumi. 1942 metų gegužės 26 dieną Mačiokų šeimą ištiko skaudi netektis – mirė jų sūnus Mindaugas.
1943 metais Mačiokų šeimai vėl sunkus išbandymų laikotarpis. Nacių okupacinė valdžia ne kartą reikalavo, kad M. Mačiokas buvusių Lietuvos aukšto rango karininkų vardu organizuotų lietuvių mobilizaciją į SS dalinius, tačiau jis atsisakė bendradarbiauti. Keršydamas dėl SS legiono mobilizavimo sužlugdymo Vilniuje 1943 metais kovo 16–17 dienomis, Kaune gestapas suėmė 46 lietuvių inteligentus, tarp jų ir Mykolą Mačioką, ir išvežė juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Juzė Mačiokienė liko besilaukianti kūdikio su dviem dukromis, šešerių metų Laura ir šešiolikos metų Severina. 1943 metais pas Juzę Mačiokienę pradėjo užeidinėti prašyti maisto nepažįstama jauna žydė iš Kauno geto, sugebėdavusi pasitraukti iš geto kalinių kolonos, kai juos vesdavo į priverstinius darbus. Iš Juzės Mačiokienės dukters Lauros Janušauskienės prisiminimų: Mes, netekusios maitintojo, mažai galėjome moterį sušelpti, bet mama jai visada duodavo to, ką valgėme pačios: blynų, uogienės, košės, sriubos. Vieną 1943 metų vėlyvo rudens dieną ji ir vėl atėjo, bet namuose aš buvau viena. Ji paprašė, kad leisčiau palaukti mamos. Netrukus mama grįžo. Ji puolė prie jos rodydama savo purvinas apdraskytas rankas ir prašė ją gelbėti, nes tą naktį juos iš geto išvarė į IX fortą, jos vyras, norėdamas ją išgelbėti, nustūmė ją nuo Vilijampolės šlaito. Buvo gruodas, dėl to jos rankos ir buvo tokios. „Ponia, manęs niekas nepriima, aš jauna, aš dar noriu gyventi“, – ir atsiklaupė. Mama ją pakėlė. O mūsų namuose buvo tokia situacija: po Tėvelio arešto vokiečiai pradėjo naktimis daryti kratas. Mes labai išsigąsdavome, pradėjo dingti daiktai. Po kelių kratų mama kreipėsi į gestapą, kad paaiškintų, ko yra ieškoma? Tada dar nežinojome, kur dingo Tėvelis. Suimtųjų žmonos rašė paklausimus, kur tik galėjo ir išmanė. Kadangi mama buvo nėščia, ją priėmė, bet pareiškė nieko nežiną, kas pas mus naktimis daro kratas, todėl gestapas nutaręs į mūsų butą įkelti gestapininką, kaip globėją. Jis apsigyveno kambaryje, į kurį patekdavai pereidamas per vienintelį kūrenamą kambarį, valgomąjį... Mama paaiškino moteriai, kad bute gyvena gestapininkas, kad vyras areštuotas gestapo. Bet ji vis tiek maldavo, sakė neturinti kur eiti... Mama ją guodė ir galiausiai paklausė, koks jos vardas:
– Chava – atsakė ši. – Nuo šiol būsi Ieva, – pasakė mama.
Tai buvo Chava Raping, žinomo Kauno moteriškų drabužių siuvėjo žmona. Juzei Mačiokienei neleido širdis atstumti nelaimingosios, tad nebodama pavojaus ji ją priėmė. Juzė Mačiokienė pastatė valgomajame siuvimo mašiną, kuria Ieva neva siuvo patalynę. Jai uždraudė kalbėti vokiškai, jei susidurtų su gestapininku, o šiam paaiškino, kad namuose kurį laiką pagyvens jos giminaitė, atvykusi iš provincijos į Mažylio ginekologijos kliniką, bet kol kas nepakliuvusi ten dėl vietų stygiaus. Kadangi Ieva buvo jauna, graži moteris, gestapininkas pradėjo anksčiau grįžti iš darbo ir rodyti jai dėmesį. Bet kaimynės netrukus pradėjo kalbėti, kad Mačiokienė slepia žydę. Juzė Mačiokienė artimai bendravo su kaimynystėje Vaižganto gatvėje su 4 sūnumis gyvenusia Elžbieta Miniotiene, pas šiąją tuo metu slapstėsi Sulamita Gordonaitė. Pasitarusios abi moterys nusprendė, jog Ieva (Chava Raping) kurį laiką pagyvens Miniotienės namo palėpėje įrengtame kambarėlyje. Artėjant frontui Juzė Mačiokienė su savo vaikais ir Ieva iš Kauno pasitraukė į tėviškę, į Pažėrų kaimą, pas savo seserį Mariją ir jos vyrą Joną Seniūnus, o iš ten – į atokų Girininkų kaimą miškuose.
Raudonajai armijai užėmus Kauną, Juzė Mačiokienė su vaikais ir išgelbėtąja Ieva grįžo į miestą. Butas jau buvo užimtas naujųjų nugalėtojų, todėl Mačiokienė su vaikais apsigyveno apgriautame vyro pusbrolio bute Nemuno krantinėje, o Ieva išsinuomojo kambarį Laisvės alėjoje. Netrukus, naudodamasi Lietuvos lenkų repatriacija į Lenkiją, susitvarkiusi reikiamus dokumentus, Chava Raping išvyko iš Lietuvos. Iš Lauros Janušauskienės prisiminimų: Prieš išvykdama Ieva atėjo pas mamą atsisveikinti ir paprašė palaiminti ją. Mama paaiškino, kad pagal mūsų tikėjimą laiminama kryžiaus ženklu, o jos tikėjimas esąs kitoks. Bet ji atsakė, kad Motinos palaiminimas visuose tikėjimuose yra vienodas, ir atsiklaupė. Mama ją peržegnojo ir pabučiavo galvą. Po kurio laiko iš Paryžiaus gavome atviruką. Ji rašė, kad tai labai gražus miestas ir jai labai patinka, bet jos tikslas Tėvynė.
1945 metais Mykolas Mačiokas grįžo iš koncentracijos stovyklos į Lietuvą, tačiau kaip buvusiam 1941 metų Birželio sukilimo dalyviui jam teko slapstytis ir gyventi nelegaliai. 1947 metais jis išvyko į Rygą, ten gyveno svetima pavarde ir pagal galimybes per patikėtinį šelpė Kaune gyvenusią šeimą. Kaune likusi Juzė Mačiokienė buvo nuolat persekiojama ir tardoma saugumiečių, galiausiai 1948 metais gegužės 24 dieną su dukra Laura buvo suimta ir išvežta į Sibirą. Dukra Severina buvo palikta Lietuvoje baigti instituto, nes buvo garsi sportininkė, Lietuvos lengvosios atletikos čempionė. Mačiokienės ir jos dukros Lauros kelionė į Sibirą prasidėjo Palemono geležinkelio stotyje ir tęsėsi devynerius metus per Minską, Čeliabinską, Krasnojarską, Žemutinį Ingašą, Zavodovskį, Filatovą, Novostroiką, Pervomaiską, Motyginą, Igarką. Su savo vyru Mykolu Mačioku Juzė Mačiokienė daugiau nesusitiko ir tikslių duomenų apie sutuoktinio mirties aplinkybes iš oficialių institucijų negavo. M. Mačioko mirties metai (1950) buvo nustatyti teismo. Juzei Mačiokienei atsidūrus tremtyje, nutrūko ryšys ir su išgelbėtąja Chava Raping.
Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Juzė Mačiokienė, itin sunkiomis aplinkybėmis ištiesusi Chavai Raping pagalbos ranką ir išgelbėjusi ją nuo neišvengiamos žūties.
Juzė Motiejaitytė gimė 1903 metų rugsėjo 26 dieną Marijampolės apskrityje, Veiverių valsčiuje, Pažėrų kaime, mažažemių valstiečių, auginusių 7 vaikus, šeimoje. Juzė baigė Veiverių pradžios mokyklą ir Kauno „Saulės“ gimnaziją. Mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, italų kalbas. Jaunystėje dirbo sekretore Tikybų departamente, pažinojo Lietuvos šviesuolius kunigus Maironį, Adomą Jakštą-Dambrauską, Juozą Tumą-Vaižgantą. Būdama 18 metų ištekėjo už teisininko Mykolo Parioko, susilaukė dukros Severinos, bet vėliau pora išsiskyrė. 1928 metais ištekėjo už karo lakūno Mykolo Mačioko, 1919–1920 metų kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvio, vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. 1936 metais Mačiokai susilaukė dukters Lauros, 1940 metais – sūnaus Mindaugo. J. Mačiokienė visada buvo aktyvi visuomenininkė, buvo Šaulių sąjungos, Birutiečių organizacijos iždininkė. 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Mykolas Mačiokas 1940 metų rudenį skiriamas LSSR Respublikinio karinio komisariato šaukiamųjų karinio rengimo vyriausiuoju inspektoriumi. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, M. Mačiokas pasitraukė iš Raudonosios armijos.
1941 metais Mačiokai gyveno Kaune, Vaižganto g. 20. Mykolas Mačiokas aktyviai dalyvavo Birželio sukilimo štabo veikloje. Naciams uždraudus Lietuvos laikinosios vyriausybės ir LAF veiklą, Mykolas Mačiokas iki 1943 m. kovo 16 d. dirbo Valstybinio Aleksoto stiklo fabriko direktoriumi. 1942 metų gegužės 26 dieną Mačiokų šeimą ištiko skaudi netektis – mirė jų sūnus Mindaugas.
1943 metais Mačiokų šeimai vėl sunkus išbandymų laikotarpis. Nacių okupacinė valdžia ne kartą reikalavo, kad M. Mačiokas buvusių Lietuvos aukšto rango karininkų vardu organizuotų lietuvių mobilizaciją į SS dalinius, tačiau jis atsisakė bendradarbiauti. Keršydamas dėl SS legiono mobilizavimo sužlugdymo Vilniuje 1943 metais kovo 16–17 dienomis, Kaune gestapas suėmė 46 lietuvių inteligentus, tarp jų ir Mykolą Mačioką, ir išvežė juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Juzė Mačiokienė liko besilaukianti kūdikio su dviem dukromis, šešerių metų Laura ir šešiolikos metų Severina. 1943 metais pas Juzę Mačiokienę pradėjo užeidinėti prašyti maisto nepažįstama jauna žydė iš Kauno geto, sugebėdavusi pasitraukti iš geto kalinių kolonos, kai juos vesdavo į priverstinius darbus. Iš Juzės Mačiokienės dukters Lauros Janušauskienės prisiminimų: Mes, netekusios maitintojo, mažai galėjome moterį sušelpti, bet mama jai visada duodavo to, ką valgėme pačios: blynų, uogienės, košės, sriubos. Vieną 1943 metų vėlyvo rudens dieną ji ir vėl atėjo, bet namuose aš buvau viena. Ji paprašė, kad leisčiau palaukti mamos. Netrukus mama grįžo. Ji puolė prie jos rodydama savo purvinas apdraskytas rankas ir prašė ją gelbėti, nes tą naktį juos iš geto išvarė į IX fortą, jos vyras, norėdamas ją išgelbėti, nustūmė ją nuo Vilijampolės šlaito. Buvo gruodas, dėl to jos rankos ir buvo tokios. „Ponia, manęs niekas nepriima, aš jauna, aš dar noriu gyventi“, – ir atsiklaupė. Mama ją pakėlė. O mūsų namuose buvo tokia situacija: po Tėvelio arešto vokiečiai pradėjo naktimis daryti kratas. Mes labai išsigąsdavome, pradėjo dingti daiktai. Po kelių kratų mama kreipėsi į gestapą, kad paaiškintų, ko yra ieškoma? Tada dar nežinojome, kur dingo Tėvelis. Suimtųjų žmonos rašė paklausimus, kur tik galėjo ir išmanė. Kadangi mama buvo nėščia, ją priėmė, bet pareiškė nieko nežiną, kas pas mus naktimis daro kratas, todėl gestapas nutaręs į mūsų butą įkelti gestapininką, kaip globėją. Jis apsigyveno kambaryje, į kurį patekdavai pereidamas per vienintelį kūrenamą kambarį, valgomąjį... Mama paaiškino moteriai, kad bute gyvena gestapininkas, kad vyras areštuotas gestapo. Bet ji vis tiek maldavo, sakė neturinti kur eiti... Mama ją guodė ir galiausiai paklausė, koks jos vardas:
– Chava – atsakė ši. – Nuo šiol būsi Ieva, – pasakė mama.
Tai buvo Chava Raping, žinomo Kauno moteriškų drabužių siuvėjo žmona. Juzei Mačiokienei neleido širdis atstumti nelaimingosios, tad nebodama pavojaus ji ją priėmė. Juzė Mačiokienė pastatė valgomajame siuvimo mašiną, kuria Ieva neva siuvo patalynę. Jai uždraudė kalbėti vokiškai, jei susidurtų su gestapininku, o šiam paaiškino, kad namuose kurį laiką pagyvens jos giminaitė, atvykusi iš provincijos į Mažylio ginekologijos kliniką, bet kol kas nepakliuvusi ten dėl vietų stygiaus. Kadangi Ieva buvo jauna, graži moteris, gestapininkas pradėjo anksčiau grįžti iš darbo ir rodyti jai dėmesį. Bet kaimynės netrukus pradėjo kalbėti, kad Mačiokienė slepia žydę. Juzė Mačiokienė artimai bendravo su kaimynystėje Vaižganto gatvėje su 4 sūnumis gyvenusia Elžbieta Miniotiene, pas šiąją tuo metu slapstėsi Sulamita Gordonaitė. Pasitarusios abi moterys nusprendė, jog Ieva (Chava Raping) kurį laiką pagyvens Miniotienės namo palėpėje įrengtame kambarėlyje. Artėjant frontui Juzė Mačiokienė su savo vaikais ir Ieva iš Kauno pasitraukė į tėviškę, į Pažėrų kaimą, pas savo seserį Mariją ir jos vyrą Joną Seniūnus, o iš ten – į atokų Girininkų kaimą miškuose.
Raudonajai armijai užėmus Kauną, Juzė Mačiokienė su vaikais ir išgelbėtąja Ieva grįžo į miestą. Butas jau buvo užimtas naujųjų nugalėtojų, todėl Mačiokienė su vaikais apsigyveno apgriautame vyro pusbrolio bute Nemuno krantinėje, o Ieva išsinuomojo kambarį Laisvės alėjoje. Netrukus, naudodamasi Lietuvos lenkų repatriacija į Lenkiją, susitvarkiusi reikiamus dokumentus, Chava Raping išvyko iš Lietuvos. Iš Lauros Janušauskienės prisiminimų: Prieš išvykdama Ieva atėjo pas mamą atsisveikinti ir paprašė palaiminti ją. Mama paaiškino, kad pagal mūsų tikėjimą laiminama kryžiaus ženklu, o jos tikėjimas esąs kitoks. Bet ji atsakė, kad Motinos palaiminimas visuose tikėjimuose yra vienodas, ir atsiklaupė. Mama ją peržegnojo ir pabučiavo galvą. Po kurio laiko iš Paryžiaus gavome atviruką. Ji rašė, kad tai labai gražus miestas ir jai labai patinka, bet jos tikslas Tėvynė.
1945 metais Mykolas Mačiokas grįžo iš koncentracijos stovyklos į Lietuvą, tačiau kaip buvusiam 1941 metų Birželio sukilimo dalyviui jam teko slapstytis ir gyventi nelegaliai. 1947 metais jis išvyko į Rygą, ten gyveno svetima pavarde ir pagal galimybes per patikėtinį šelpė Kaune gyvenusią šeimą. Kaune likusi Juzė Mačiokienė buvo nuolat persekiojama ir tardoma saugumiečių, galiausiai 1948 metais gegužės 24 dieną su dukra Laura buvo suimta ir išvežta į Sibirą. Dukra Severina buvo palikta Lietuvoje baigti instituto, nes buvo garsi sportininkė, Lietuvos lengvosios atletikos čempionė. Mačiokienės ir jos dukros Lauros kelionė į Sibirą prasidėjo Palemono geležinkelio stotyje ir tęsėsi devynerius metus per Minską, Čeliabinską, Krasnojarską, Žemutinį Ingašą, Zavodovskį, Filatovą, Novostroiką, Pervomaiską, Motyginą, Igarką. Su savo vyru Mykolu Mačioku Juzė Mačiokienė daugiau nesusitiko ir tikslių duomenų apie sutuoktinio mirties aplinkybes iš oficialių institucijų negavo. M. Mačioko mirties metai (1950) buvo nustatyti teismo. Juzei Mačiokienei atsidūrus tremtyje, nutrūko ryšys ir su išgelbėtąja Chava Raping.
Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Juzė Mačiokienė, itin sunkiomis aplinkybėmis ištiesusi Chavai Raping pagalbos ranką ir išgelbėjusi ją nuo neišvengiamos žūties.