Žydų gelbėtojai
Iliuk Vladimir
VLADIMIR ILUK
Joachimas Ilukas, kartu su sūnumi Vladimiru Iluku, dukra Felicija Soroko ir jos sūnumi Henriku gyveno Biała-Woda kaime, Vilniaus rajone. Šeimai priklausė nedidelis galvijų ūkis, jie turėjo verslo ryšių su Jureku Blacheriu, netoliese esančio Michališkių miestelio gyventoju. Kai 1943 m. vokiečiai nusprendė perkelti Michališkių žydus į Vilniaus getą, Blacheris pabėgo ir ieškojo prieglobsčio Ilukų ūkyje. Padedamas savo sūnaus Vladimiro, dukters Felicijos Soroko ir jos penkiolikmečio sūnaus Henriko, Ilukas įrengė Blacheriui gerai užmaskuotą slėptuvę ūkio tvarte. Ilukas ir jo šeima atsidavusiai rūpinosi Jureku Blacheriu, jie gyveno drauge su iki pat 1944 m. liepos mėn., kuomet vietovę išvadavo Raudonoji armija. Karui pasibaigus šeimininkai jau laikė Jureką vienu iš šeimos narių. Ilukas ir jo šeima atsisakė Blacherio pasiūlymo atsilyginti, teigdami, kad jie tiesiog pakluso savo sąžinės balsui ir padėjo pažįstamam, kurį persekiojo bendras priešas. Vėliau Blacheris išvyko iš Lenkijos ir laiškuose Iluko anūkui minėjo, kad jie jam padėjo sunkiausią valandą.
Joachimas Ilukas, kartu su sūnumi Vladimiru Iluku, dukra Felicija Soroko ir jos sūnumi Henriku gyveno Biała-Woda kaime, Vilniaus rajone. Šeimai priklausė nedidelis galvijų ūkis, jie turėjo verslo ryšių su Jureku Blacheriu, netoliese esančio Michališkių miestelio gyventoju. Kai 1943 m. vokiečiai nusprendė perkelti Michališkių žydus į Vilniaus getą, Blacheris pabėgo ir ieškojo prieglobsčio Ilukų ūkyje. Padedamas savo sūnaus Vladimiro, dukters Felicijos Soroko ir jos penkiolikmečio sūnaus Henriko, Ilukas įrengė Blacheriui gerai užmaskuotą slėptuvę ūkio tvarte. Ilukas ir jo šeima atsidavusiai rūpinosi Jureku Blacheriu, jie gyveno drauge su iki pat 1944 m. liepos mėn., kuomet vietovę išvadavo Raudonoji armija. Karui pasibaigus šeimininkai jau laikė Jureką vienu iš šeimos narių. Ilukas ir jo šeima atsisakė Blacherio pasiūlymo atsilyginti, teigdami, kad jie tiesiog pakluso savo sąžinės balsui ir padėjo pažįstamam, kurį persekiojo bendras priešas. Vėliau Blacheris išvyko iš Lenkijos ir laiškuose Iluko anūkui minėjo, kad jie jam padėjo sunkiausią valandą.