Tekstas

        Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-aisiais vasarą į Lietuvą iš Los Angeles, JAV, atvyko Dovydas Goldšteinas su žmona. Dovydas atvyko į Eržvilką susitikti su Goldšteinų šeimos gelbėtojais, aplankyti 1941 metais vasarą nužudytų Eržvilko žydų žūties vietų. Tarp nužudytųjų buvo daug Goldšteinų giminių, draugų, kaimynų. Su savo tėvais Chaimu ir Menucha Goldšteinais per visus karo metus kartu slapstėsi ir jų vaikai – trejų metų Dovydas ir aštuonerių Arielis. Jei ne Chaimo Goldšteino sumanumas, išradingumas, visų šeimos narių tikėjimas, kad jiems pavyks įveikti šaltį, ligas, visus įmanomus ir neįmanomus sunkumus, ir daugelio lietuvių valstiečių pagalba, Goldšteinų šeimą būtų ištikęs toks pat tragiškas likimas, kaip ir visus Eržvilko žydus.
       Prieškariu Chaimas Goldšteinas Eržvilke vertėsi galvijų, grūdų prekyba. Pažinojo daug apylinkių valstiečių. Vokiečiams okupavus Eržvilką, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, o netrukus visiems žydams buvo įsakyta susiruošti į trijų dienų kelionę į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių visi slapstėsi šalia esančiuose miškuose, maisto gaudavo iš ūkininkų. Orams atšalus, glausdavosi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo vietas, slapstydavosi ir visi kartu, ir atskirai.
       Kai kurie Goldšteinų šeimos gelbėtojai jau yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o per šią ceremoniją, pristatome dar keletą Eržvilko apylinkių valstiečių, gelbėjusių Goldšteinų šeimą, tarp jų – Stanislovą ir Petronę Ambrozaičius, karo metais gyvenusius Tauragės r. Aneliškės kaime.

Iš Petronėlės ir Stanislovo Ambrozaičių dukters Zosės Gvildienės prisiminimų:
       Aš esu vyriausia, Zosė Ambrozaitytė, ir daugiausiai prisimenu tuos laikus, kai nekaltus žmones tykojo mirtis. Man mano tėvelis parsivežė naktį į savo namus tris žmones: tai buvo mama, tėvas ir sūnelis – judrus, gražus, linksmas. Jie gyveno šaltose patalpose, bet tą mažylį mes mielai tempėme į vaikų būrį, kai mama jį leisdavo. Mama mokėjo gražiai megzti, sukdama ant tam tikros vielos ir mane išmokino, ir šiandien moku tą mezginį. Už kiekvieną patarnavimą ar maistą, buvo be galo dėkingi. Sakydavo, Dievas Jums atlygins.
       1946 m. vasario 18 d. prakeikta Stalino ranka griebė niekuo nekaltą mūsų didelę šeimyną ir ištrėmė į Uralą. Mes buvome 6 vaikai ir tėvai. Kentėjome, badą, šaltį, dirbome miške, tėvas mirė 1947 m vasario 9 d.., liko mama su mažais vaikais. Aš pabėgau su sesute Natalija į Lietuvą, o kiti vargo. Už tą pabėgimą mane teisė, gavau 3 metus, o Natalija buvo nepilnametė, nuvežė atgal. <...> Aš labai norėčiau susitikti su tuo Joneliu, kuris bėgdavo slėptis po Mamytės sparneliu dar ir pavojui nesant...

      Po karo Goldšteinai išvyko į JAV, apsigyveno Los Angeles mieste. Chaimas Goldšteinas, jau gyvendamas JAV, sudarė savo gelbėtojų sąrašą, kuriame mini daugelio žmonių pavardes, padėjusių jiems išgyventi, tarp jų yra ir Petronėlė ir Stasys Ambrozaičiai, per karą gyvenę Tauragės rajone, Aneliškės kaime. Daugelį metų su žydų gelbėtojais dirbęs Kauno žydų bendruomenės narys, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus pagalbininkas kaunietis advokatas Judelis Ronderis surado daugelį Goldšteinų gelbėtojų ir jų palikuonių, tebegyvenančių gimtose vietose ir 1991 m. organizavo susitikimą su Dovydu Goldšteinu, atvykusiu iš JAV.