Žydų gelbėtojai

        Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-ųjų vasarą į Lietuvą iš JAV, Los Angeles atvyko Dovydas Goldšteinas su žmona. Dovydas atvyko į Eržvilką susitikti su Goldšteinų šeimos gelbėtojais ir jų artimaisiais, aplankyti 1941-ujų vasarą nužudytų Eržvilko žydų žūties vietų. Su savo tėvais Chaimu ir Menucha Goldšteinais per visus karo metus slapstėsi ir jų vaikai – trejų metų Dovydas ir aštuonerių Arielis. Jei ne Chaimo Goldšteino sumanumas, išradingumas, visų šeimos narių tikėjimas, kad jiems pavyks įveikti šaltį, ligas, visus įmanomus ir neįmanomus sunkumus ir, kas svarbiausia, daugelio Eržvilko apylinkių valstiečių atjauta ir pagalba, Goldšteinų šeimą būtų ištikęs toks pat tragiškas likimas, kaip ir visus Eržvilko žydus.
     Prieškariu Chaimas Goldšteinas Eržvilke vertėsi galvijų, grūdų prekyba, pažinojo daug apylinkių valstiečių. Vokiečiams okupavus Eržvilką, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, o netrukus visiems žydams buvo įsakyta susiruošti į trijų dienų kelionę į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių visi slapstėsi šalia Eržvilko esančiuose miškuose, maisto gaudavo iš ūkininkų. Orams atšalus, glausdavosi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo vietas, slapstydavosi ir visi kartu, ir atskirai.
     Kai kurie Goldšteinų šeimos gelbėtojai jau yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o per šią ceremoniją, pristatome dar keletą Eržvilko apylinkių valstiečių, gelbėjusių Goldšteinų šeimą, tarp jų ir Praną ir Petrę Bandzinus, gyvenusius Jurbarko rajone, Palabaukščių kaime.

Iš Petrės Bandzinienės 1991 m. rašytų prisiminimų:
      Vieną naktį, kai labai lijo, apie trečią valandą, pasibeldė į duris Chaimukas. Visas šlapias, mes persigandome, nežinojome ką daryti. Mano vyras nuplėšė nuo sienos fanerą, aprengėme Chaimą sausais drabužiais ir išėjo abudu į mišką. Miške padarė Goldšteinų šeimai palapinę. Taip jie ir išbuvo Pakutinsko miškelyje du mėnesius. Vakarais pareidavo pas mus, pasiimdavo valgyti. Taip niekas aplink ir nesužinojo, tik Pakutinskai. Kartą pas Pakutinskus atjojo vokiečiai, tada pranešėm kad baugu miškelyje čia pasilikti, ir jie išėjo pas Pocius. Kai ko reikėdavo, visuomet ateidavo pas mus. Ir jis vis sakydavo, kad mano šeima išliks gyva, labai daug melsdavosi ir sakydavo, kad Dievas išgelbės..

Savo pokario užrašuose Praną Bandziną prisimena ir Chaimas Goldšteinas:
       Pranas Bandzinas, buvo labai buvo neturtingas, bet man visada padėdavo, sutaisydavo mano suplėšytus batus, pasidalindavo su manimi kaimiška duona, kai būdavau labai išalkęs...

       Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Petrė Bandzinienė susirašinėjo su Chaimo Goldšteino sūnumis, lankydavo Eržvilko žydų žūties vietą Gryblaukio miške, kur tarp nužudytųjų buvo daug Goldšteinų giminių, draugų, kaimynų.
       Chaimas Goldšteinas jautė pareigą padėkoti visiems jį ir jo šeimą gelbėjusiems žmonėms: rašė jiems laiškus, siuntė siuntinius. Goldšteinų šeimą prisimena daugelis Eržvilko ir aplinkinių kaimų gyventojų, todėl 1991 metais susitikti su Chaimo Goldšteino sūnumi Dovydu atėjo visas būrys Goldšteinų šeimos gelbėtojų ir jų palikuonių.