Žydų gelbėtojai

       Vokiečių okupacijos metais Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Justinas Lapis tapo aktyviu Šiaulių miesto žydų gelbėjimo operacijų dalyviu.
       Justinas Lapis gimė 1884 m. vasario 26 d. Kapstatų km., Kretingos rajone. Mokėsi Palangos progimnazijoje, nuo 1901 metų Petrapilio kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1907 m. Iki 1919 m. kunigavo Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą paskirtas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. 1919 m. gruodžio 29 d. J.E. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius paskyrė kun. J. Lapį pirmuoju Šv. Jurgio bažnyčios rektoriumi. Nuo 1923 m. kun. Justinas Lapis – Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas, gimnazijos tikybos mokytojas ir kareivių pulko kapelionas. Aktyviai reiškėsi pastoracinėje, karitatyvinėje veikloje, parapijoje sukūrė 13 katalikiškų organizacijų, kelioms iš jų, pavyzdžiui, katalikių moterų, vadovavo.
      Kun. Lapis pasižymėjo aktyvia visuomenine veikla: ilgą laiką buvo Šiaulių miesto tarybos narys, 1931–1940 m. socialinės apsaugos komisijos pirmininkas. Ypač nusipelnė organizuojant labdarą, dalyvavo Kraštotyros draugijos veikloje. Nuo 1957 m. buvo altarista Šiauliuose. Mirė 1967 m. balandžio 23 d. Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje.
       Dar pačioje vokiečių okupacijos pradžioje, Šiauliuose prasidėjus masiniam žydų persekiojimui ir žudynėms, kun. J. Lapis drauge su Šiaulių visuomenės atstovais J. Orlausku ir D. Jasaičiu nuėjo pas Šiaulių apygardos komisaro štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti brutalias žydų žudynes. Štabsleiteriui pasikalbėjimą nutraukus ir prigrasinus, keliolika dienų vėliau tie patys asmenys kreipėsi į gebietskomisarą Gewecke užtardami žydus ir vėlgi reikalaudami nekaltų žmonių egzekucijas stabdyti.
       Šiauliuose įsteigus getą kun. Justinas Lapis tapo aktyviu žydų vaikų gelbėjimo operacijų dalyviu. Klebonas krikštydavo iš geto išneštus vaikus, padėdavo jiems gauti suklastotus dokumentus. Šiam tikslui parapijų metrikacijos knygose buvo išrenkami mirusių vaikų vardai, pavardės, amžius ir gimimo vieta. Metrikus išrašant buvo atsižvelgiama, kad metrikų metai ir juos gaunančio vaiko amžius apytiksliai sutaptų. Kun. J. Lapis bendradarbiavo su žinoma Šiaulių žydų vaikų gelbėtoja gydytoja Janina Luiniene, kuri į gelbėjamąją veiklą buvo įtraukusi visą būrį žmonių. Išnešti iš geto vaikai buvo slepiami Šiaulių ligoninėje, Vaiguvos ar Kuršėnų vaikų prieglaudose, buvo nuolat ieškoma juos ilgesniam laikui paslėpti galinčių šeimų. Vaikui turint „tinkamus“ dokumentus, jo slapstymas kėlė daug mažiau pavojaus jį priglausti sutikusiems gelbėtojams.

       Apie kun. Justino Lapio pagalbą jai ir jos dukteriai Chavivai liudijo išsigelbėjusi žydė Esthera Ton (karo pradžioje Estera Ziv). Iš Kuršėnų (Šiaulių r.) kilusi Estera 1939 m. ištekėjo už Jechezkelio Zivo, 1940 m. gimė jų duktė Chaviva. Esteros vyras buvo nužudytas vokiečių okupacijos pradžioje, ji su savo dukra pateko į Šiaulių getą. 1943 m. jai pavyko savo dukterį paslėpti už geto ribų, savo atsiminimuose „Mano gyvenimo fragmentai“ (org. angl. k. „Fragments of my Life“) Esthera Ton rašo: „Prašiau pono Leibovičiaus pagalbos po 1943 m. lapkričio „Vaikų akcijos“, kai žiaurūs ukrainiečiai, nacių pagalbininkai, per stebuklą nerado rūsio, kuriame slėpėsi Peralė ir vaikai. Juos reikėjo išvesti iš geto, bet ką su jais daryti po geto katastrofos? Ponas Leibovičius nusiuntė mane pas vyriausiąjį Šaulių apylinkės kunigą Lapį.
       Jis padėjo keletui žydžių moterų pasislėpti apylinkės vienuolynuose. Kunigas mane maloniai priėmė, bet pasakė, kad pirmiausia turi išsiaiškinti, su kuo turi garbės pasikalbėti. Jis sutiko susitikti su manimi kitą savaitę. Kai atėjau pasirinktą dieną, jis maloniai mane priėmė, pasisodino priešais savo rašomąjį stalą ir paklausė, dėl ko pas jį atėjau. Išgirdęs, kad tema – vaikų gelbėjimas, jis pasakė, kad, savo liūdesiui, negali padėti mums surasti slėptuvės, bet gali man duoti mirusių vaikų gimimo metrikus. Gavau du dokumentus - vieną Chavivai, o kitą – sau, dėl visa ko. Kunigas Lapis buvo žmogus, turintis plačių žinių ir mėgęs kalbėtis su manimi įvairiomis temomis. Be kita ko, jis papasakojo apie save ir leido man suprasti, kad padeda žmonėms, patekusiems į bėdą, o ne tam, kad paveiktų žydus atsiversti.“

       Aktyvi kun. Justino Lapio veikla gelbėjant Šiaulių žydus yra gausiai minima ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų bei žinomų visuomenės veikėjų prisiminimuose.
      Ilgametis Šiaulių miesto burmistras, 1996 m. pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu Jackus Sondeckis prisiminimuose „Mano gyvenimo stotys“ rašo: „Šiauliuose turbūt daugiausiai žydams padėjo Sofija ir daktaras Domas Jasaičiai ir kunigas Justinas Lapis. <...> Mažus vaikus siuntė pas kunigą J. Lapį. Jis pakrikštydavo ir atiduodavo į prieglaudą ar vaikų ligoninę, kurios vedėja buvo daktarė Luinienė“. Kaip aktyvus žydų gelbėtojas Šiauliuose kun. J. Lapis minimas ir buvusio Šiaulių apygardos teismo pirmininko Pelikso Bugailiškio atsiminimuose „Gyvenimo vieškeliais“.
       1946 m. Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės VLIK‘ui pateiktame pranešime rašoma: „Iš Šiauliuose man žinomų asmenų tą patį žydų gelbėjimo darbą dirbo mirusio adv. K. Venclausko šeima, dr. Luinienė, kun. Lapis,...“.
       D. Gaidelienė 1977 m. sausio 27 d. laiške kun. Juozui Prunskiui rašo: „Baigdama norėčiau dar pridėti, kad jį [t. y. Dr. Peisachavičių, vėliau Dr. William Pace] ir daug iš jų [t. y. Šiaulių žydų] globojo Danutė Venclauskaitė, taip pat buv. dr. Peisachavičiaus draugė; kun. Lapis, Šv. Petro parapijos klebonas, žydus net perkrikštijo katalikais [...]“.

       Nuo pat pirmųjų vokiečių okupacijos dienų užtaręs Šiaulių miesto žydus ir padėjęs išsigelbėti Esterai Ton, jos dukteriai Chavivai ir kitiems Šiaulių miesto ir apylinkių žydams kun. Justinas Lapis 2024 m. buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimu.