Žydų gelbėtojai
Boguslauskis Vladas
VLADAS BOGUSLAUSKIS
ZOFIJA BOGUSLAUSKIENĖ
Prieškariu Kaune gyveno žydų Leibzonų šeima. Mina Leibzonienė buvo baigusi žydų gimnaziją Marijampolėje, studijavo Belgijoje, prieškariu Kauno amatų mokykloje dėstė užsienio kalbas ir namų ruošą. Jos vyras Efraimas Vienos universitete studijavo chemiją, dirbo inžinieriumi „Silvos“ fabrike. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Mina Leibzonienė, Efraimas Leibzonas, jų trylikos metų duktė Ada ir septynmetis Dovydas buvo įkalinti Kauno gete. Leibzonai gyveno viename bute su dar keturiomis šeimomis. Bute po grindimis vyrai įrengė slėptuvę, kurioje suaugę ir vaikai slėpėsi per naikinimo akcijas. Pasklidus žiniai apie 1943-iaisiais lapkričio 5 dieną Šiaulių gete įvykusią Vaikų akciją, Mina ir Efraimas Leibzonai pradėjo ieškoti žmonių, kurie sutiktų išgelbėti jų vaikus. Minos Leibzonienės pažįstama dailininkė Šleivytė susisiekė su toje pačioje mokykloje su Mina dirbusia mokytoja Zofija Simokaitiene ir ši, pasitarusi su vyru Juozu, sutiko priimti slapstyti Miną Leibzonienę ir jos vaikus Adą ir Dovydą. Tačiau Kaune likti buvo pernelyg pavojinga, todėl po kurio laiko buvo nuspręsta Miną su sūnumi Dovydu išsiųsti pas Zofijos Simokaitienės tėvus Vladą ir Zofiją Boguslauskius į Žemalės vienkiemį Žemaitijoje. Sudėtingą ir kupiną pavojų kelią į tolimą Žemaitiją Minai Leibzonienei ir jos sūnui Dovydui padėjo įveikti Zofijos Simokaitienės brolis Antanas Boguslauskas.
Mažeikių apskrityje, Tirkšlių valsčiuje, Žemalės kaime, gyvenę ūkininkai Vladas ir Zofija Boguslauskiai brangino savo nederlingą ir akmenuotą žemę, daug dirbo ūkyje, užaugino ir išleido į mokslus penkis vaikus. Dori ir darbštūs ūkininkai negalėjo atsakyti savo vaikams ir priėmė žydę su vaiku, nors puikiai žinojo, kas už tai gresia. Iš šiuo metu Vilniuje gyvenančio Dovydo Leibzono prisiminimų: „Kaime motina dirbo ūkyje, siuvo drabužius, o man teko piemenauti. Viskas buvo ne taip paprasta. Aš juk nemokėjau kalbėti lietuviškai. Buvau uždarytas kambaryje kaip ligonis ir turėjau skubiai išmokti lietuviškai. Aš tai supratau ir dažnai net atsibudęs naktį klausdavau mamos, kaip lietuviškai vienas ar kitas daiktas. Pavyko, nors per tą laiką patyrėm daug pavojingų situacijų.“
Dovydo Leibzono seserį Adą Juozas Simokaitis išvežė į savo sesers Petronėlės Zasimauskienės ūkį Kauno rajone, Naujatriobių kaime. Stasio ir Petronėlės Zasimauskų šeimoje Ada gyveno kaip giminaitė, esą atvykusi prižiūrėti vaikų ir laimingai sulaukė karo pabaigos. Šeimos galva Efraimas Leibzonas pabėgo iš Kauno geto prieš pat likvidaciją, slapstėsi pas Simokaičius, kritiniu atveju jam padėjo Kauno Šv. Antano bažnyčios klebonas Juozapas Želvys. Boguslauskių, Simokaičių ir Zasimauskų dėka visi Leibzonų šeimos nariai išsigelbėjo, dauguma jų gelbėtojų yra pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją apdovanoti Vladas ir Zofija Boguslauskiai, kurių ūkyje nacių okupacijos metais gyveno ir karo pabaigos sulaukė Mina Leibzonienė su sūnumi Dovydu.
ZOFIJA BOGUSLAUSKIENĖ
Prieškariu Kaune gyveno žydų Leibzonų šeima. Mina Leibzonienė buvo baigusi žydų gimnaziją Marijampolėje, studijavo Belgijoje, prieškariu Kauno amatų mokykloje dėstė užsienio kalbas ir namų ruošą. Jos vyras Efraimas Vienos universitete studijavo chemiją, dirbo inžinieriumi „Silvos“ fabrike. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Mina Leibzonienė, Efraimas Leibzonas, jų trylikos metų duktė Ada ir septynmetis Dovydas buvo įkalinti Kauno gete. Leibzonai gyveno viename bute su dar keturiomis šeimomis. Bute po grindimis vyrai įrengė slėptuvę, kurioje suaugę ir vaikai slėpėsi per naikinimo akcijas. Pasklidus žiniai apie 1943-iaisiais lapkričio 5 dieną Šiaulių gete įvykusią Vaikų akciją, Mina ir Efraimas Leibzonai pradėjo ieškoti žmonių, kurie sutiktų išgelbėti jų vaikus. Minos Leibzonienės pažįstama dailininkė Šleivytė susisiekė su toje pačioje mokykloje su Mina dirbusia mokytoja Zofija Simokaitiene ir ši, pasitarusi su vyru Juozu, sutiko priimti slapstyti Miną Leibzonienę ir jos vaikus Adą ir Dovydą. Tačiau Kaune likti buvo pernelyg pavojinga, todėl po kurio laiko buvo nuspręsta Miną su sūnumi Dovydu išsiųsti pas Zofijos Simokaitienės tėvus Vladą ir Zofiją Boguslauskius į Žemalės vienkiemį Žemaitijoje. Sudėtingą ir kupiną pavojų kelią į tolimą Žemaitiją Minai Leibzonienei ir jos sūnui Dovydui padėjo įveikti Zofijos Simokaitienės brolis Antanas Boguslauskas.
Mažeikių apskrityje, Tirkšlių valsčiuje, Žemalės kaime, gyvenę ūkininkai Vladas ir Zofija Boguslauskiai brangino savo nederlingą ir akmenuotą žemę, daug dirbo ūkyje, užaugino ir išleido į mokslus penkis vaikus. Dori ir darbštūs ūkininkai negalėjo atsakyti savo vaikams ir priėmė žydę su vaiku, nors puikiai žinojo, kas už tai gresia. Iš šiuo metu Vilniuje gyvenančio Dovydo Leibzono prisiminimų: „Kaime motina dirbo ūkyje, siuvo drabužius, o man teko piemenauti. Viskas buvo ne taip paprasta. Aš juk nemokėjau kalbėti lietuviškai. Buvau uždarytas kambaryje kaip ligonis ir turėjau skubiai išmokti lietuviškai. Aš tai supratau ir dažnai net atsibudęs naktį klausdavau mamos, kaip lietuviškai vienas ar kitas daiktas. Pavyko, nors per tą laiką patyrėm daug pavojingų situacijų.“
Dovydo Leibzono seserį Adą Juozas Simokaitis išvežė į savo sesers Petronėlės Zasimauskienės ūkį Kauno rajone, Naujatriobių kaime. Stasio ir Petronėlės Zasimauskų šeimoje Ada gyveno kaip giminaitė, esą atvykusi prižiūrėti vaikų ir laimingai sulaukė karo pabaigos. Šeimos galva Efraimas Leibzonas pabėgo iš Kauno geto prieš pat likvidaciją, slapstėsi pas Simokaičius, kritiniu atveju jam padėjo Kauno Šv. Antano bažnyčios klebonas Juozapas Želvys. Boguslauskių, Simokaičių ir Zasimauskų dėka visi Leibzonų šeimos nariai išsigelbėjo, dauguma jų gelbėtojų yra pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją apdovanoti Vladas ir Zofija Boguslauskiai, kurių ūkyje nacių okupacijos metais gyveno ir karo pabaigos sulaukė Mina Leibzonienė su sūnumi Dovydu.