Žydų gelbėtojai

       Juozapas Markevičius su žmona Elena ir savo 7 vaikais – sūnumis Romualdu, Jonu ir Vladu, dukromis Marijona, Valerija, Regina ir Jadvyga gyveno Trinapolio kaime, apie 7 km. nuo Subačiaus. Juozapas Markevičius gerai pažinojo Subačiaus miestelio prekybininką Volfą Kušnerį, kurio namas stovėjo netoli Subačiaus geležinkelio stoties. Pas Volfą Kušnerį Juozapas Markevičius nuolat lankydavosi, kai pritrūkdavo prekių, ar norėdavo įsigyti naujų. Kai nacistinės Vokietijos kariuomenė okupavo Lietuvą ir prasidėjo žydų persekiojimas, prie Subačiaus geležinkelio stoties buvo įsteigtas getas, į kurį pateko ir Volfas Kušneris su žmona ir vaikais Sonia, Asia ir Josefu. Juozapas Markevičius, sužinojęs, kad Kušnerio šeima yra gete nuvežė jam maišą miltų ir pasiūlė savo pagalbą. Kai dar buvo galima išeiti iš geto, Volfas Kušneris apsilankė J. Markevičiaus sodyboje ir paprašė pagalbos. Juozapas Markevičius sutiko priimti Kušnerio šeimą ir su savo sūnumis Romu, Jonu ir Vladu įrengė slėptuves klojime, miške ir tvarte. Deja Kušneriai neišvengė tragedijos – kai Ilčiūnų miške buvo nužudyti nepajėgūs dirbti vyresni žmonės ir vaikai, žmonos neteko ir Volfas Kušneris. Jau būdamas pas Markevičius, Volfas Kušneris kelis kartus paslapčia vaikščiojo į Subačių, ir jam pavyko ištraukti iš geto savo vaikus 13 metų Asią, 18 metų Sonią ir 7 metų sūnų Josefą. Jie pasikvietė dar 3 nelaimės draugus. Į Panevėžio darbo stovyklą iš Vilniaus geto atvežtas Šalomas Šorenzonas apie galimybę slėptis pas Markevičius nieko nežinojo, bet Sonia, draugavusi su Šalomu, paliko jam laišką, nurodantį kur kreiptis pagalbos. Laiške buvo paminėti ir Subačiaus kunigai. Vieną 1943 m. dieną Š. Šorenzonas su Panevėžio darbo stovyklos draugu Špindeliu, kuris gerai mokėjo lietuvių kalbą, pabėgo iš darbo stovyklos ir pasiekė Subačiaus kleboniją. Tuo metu Subačiuje kunigavę Vincentas Beinorius ir Povilas Mikalajūnas dvi dienas maitino pabėgėlius ir leido nakvoti klebonijoje, o vėliau bėgliams buvo paaiškinta, kaip per mišką pasiekti Juozapo Markevičiaus sodybą Trinapolio kaime. Išėję iš miško, Šalomas Šorenzonas ir Špindelis pamatė kūrenantį laužą Juozapo Markevičiaus sūnų Joną. Jonas pamaitino bėglius, pakalbėjo su tėvu ir Markevičiai juos priglaudė. Gerai pažinojęs viešintiškę Simą Šavelytę, Vladas Markevičius nusprendė ir ją išvaduoti iš Panevėžio darbo stovyklos ir pakvietė slėptis savo tėvo Juozapo sodyboje. Kai Sima atėjo pas Markevičius, pas juos jau slėpėsi 8 žmonės.
Vyresnieji Elenos ir Juozapo Markevičių vaikai Marijona, Romualdas, Jonas, Vladas ir Valerija nepaisydami gresiančio pavojaus įsitraukė į aktyvią pagalbą besislapstantiems. Marijona jau buvo ištekėjusi, gyveno prie Radžiūnų geležinkelio stoties. Ji padėjo žydams ir gausiai Markevičių šeimai kepdama daug duonos ir parūpindama pieno. Lengva nebuvo, teko rūpintis 9 slepiamų žmonių poreikiais. Jonas Markevičius apie tą laikotarpį yra pasakęs: Susidarė didelė kuopa, reikėjo maisto 18 burnų. Sesuo kepė duoną, man teko nešti pieną, krūmuose virti valgyti.
       Šalomas Šorenzonas, išbuvęs apie 2 mėnesius pas Markevičius, papasakojo Vladui Markevičiui, kad apsimetęs lenku Staseku yra dirbęs ūkio darbus pas ūkininkus, todėl ir dabar norėtų padėti šeimai. Vladas Markevičius rado Šalomui darbą gretimame kaime, tačiau vos tik sužinodavęs, kad kažkas jį įtaria esant žydu, Šalomas kėlėsi iš vienos vietos į kitą, bet laikas nuo laiko vis tiek susitikdavo su Vladu Markevičiumi ir lankydavosi Markevičių šeimoje Trinapolio kaime.
       1943 m. valdžios atstovai sužinojo, kad pas Markevičius slepiami žydai. Apie tai yra pasakojusi Valerija Markevičiūtė-Stanevičienė: Kovo mėnesio viduryje lauke buvo šalta ir slepiamiems klojimo slėptuvėje ne ką šilčiau. Vieną naktį juos perkėlėme į tvarto slėptuvę (arčiau gyvulių). O klojime slėptuvės pėdsakus paslėpėme. Tą pačią dieną arkliais atvažiavo pilnas vežimas ginkluotų vokiečių. Aš juos pamačiusi pagalvojau, kad mums liko gyventi paskutinės minutės. O man tada buvo 16 metų. Vienas vokietis pasuko prie arklių, o kiti – tiesiai į klojimą. Ten jie ilgai knaisiojosi, bet nieko neradę išėjo. Išėjo, susėdo į vežimą ir išvažiavo. Gerai, kad į tvartą nėjo. (Iš:„Kupiškėnai žydų gelbėtojai“, sud. Aušra Jonušytė 2024).
       Trinapolyje, Juozapo Markevičiaus ūkyje, žydai pasiliko iki 1943 m. gruodžio 24 d. Kai Markevičius pasiekė žinia iš Subačiaus, kad miestelyje kalbama apie pas juos slapstomus žydus, baimindamiesi kratos, kai kuriuos žmones Markevičiai perkėlė pas patikimus kaimynus ar gimines, tik Volfas Kušneris su dukra Asia pasiliko pas Markevičius iki 1994 m. liepos pabaigos. Simą Šavelytę laikinai priglaudė Marijona Markevičiūtė-Rytmetienė, vėliau ją slapstė kunigas Vincentas Beinorius Subačiaus miestelio klebonijoje.
       Vokiečiams pasitraukus ir Sovietų sąjungai vėl užėmus Lietuvą, Lietuvoje kilo partizaninis pasipriešinimas. Valerija Markevičiūtė (vėliau Stanevičienė) tapo partizanų ryšininke, partizanai naudojosi ta pačia žemine, kurioje buvo slapstomi žydai, pora kartų jie buvo užėję pas Juozapą Markevičių pavalgyti. NKVD juos susekė ir 1946 m. liepos 22 d. Juozapas Markevičius nuteisiamas 10 metų įkalinimo pataisos darbų stovykloje, tuo pačiu metu represuota ir Valerija Markevičiūtė-Stanevičienė bei Romas Markevičius. Kitiems šeimos nariams pavyko deportacijos išvengti. Juozapui Markevičiui buvo sumažinta bausmė, tačiau jis grįžo iš tremties tik 1955 m. pradžioje.
       Šalomas Šorenzonas nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo bandė surasti Juozapą Markevičių ir jo šeimos narius, jis kreipėsi į memorialinį institutą Jad Vašem, kad Markevičių šeimos nariai būtų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1991 m. Juozapo Markevičius sūnus Jonas, kartu su kitais Lietuvos žydų gelbėtojais, Pasaulio Tautų Teisuoliais, buvo pakviesti į Izraelį, dalyvavo įvairiuose renginiuose, viešėjo ten dvi savaites, po 46 metų susitiko su Šalomu Šorenzonu ir jo šeima.
       1991 m. net 7-eri Markevičių šeimos nariai – Juozapas ir Elena Markevičiai, jų vyresnieji vaikai Romualdas, Jonas, Vladas, Marijona ir Valerija 1991 m. buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem. Dauguma šios šeimos narių jau apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.