Žydų gelbėtojai
Budreikaitė Bronė
Rosian Zerner kalba per Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremoniją
Ponia Prezidente, garbingieji svečiai, kurie atėjote paminėti šią dieną ir priminti jos svarbą. Dėkoju, kad šia ceremonija tęsiate gelbėtojų pagerbimą. Pagerbiate Teisuolius ir išaukštinate patį Teisuolio atliktą žygdarbį.
Ar esama tinkamos ar pakankamos padėkos už išgelbėtą gyvybę? Daugelis esame čia tik todėl, kad mums šią brangią dovaną – dar vieną galimybę gyventi – padovanojo kiti, rizikuodami savąja gyvybe. Mūsų gelbėtojai gal ir buvo paprasti žmonės, bet jų atliktas žygdarbis juos išaukštino, nes jie nebuvo kartu su tais, kurie dalyvavo Holokauste ar jam pritarė, ir taip įrodė, kad gėris, drąsa, nesavanaudiškumas ir dvasios stiprybė yra gajūs ir gyvuoja.
Bronė Budreikaitė buvo viena iš tokių nepaprastų žmonių. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ji dirbo mano tėvelio Pauliaus Bagrianskio sekretore Ratnerio ir Bagrianskio bendrovėje Kaune. Ji buvo Vilniaus geto seniūno Jokūbo Genso brolienė. Ir nors iš mane gelbėjusių žmonių ją vėliausiai pripažino gelbėtoja, ji buvo pirmoji, mane slėpusi. Visą Antrąjį pasaulinį karą nešiojau jos pavardę. Irena Budreikaitė – taip mane vadino visą karo laikotarpį.
Buvau pirmoji iš mūsų šeimos, pabėgusi iš Kauno geto. Mano pabėgimą parengė mano tėveliai, rizikuodami savo gyvybe. Jie stebėjo prožektorių šviesas ir sargybinius, jų budėjimo laiką ir kasė tunelį po spygliuota viela. Tada jie dar kartą rizikavo savo gyvybe ir įstūmė mane į šį tunelį, kurio kitame gale už spygliuotos tvoros manęs laukė Bronė. Man buvo šešeri.
Baimindamasi, nenoriai ėjau kartu su Brone per tiltą. Mes nuėjome į jos butą, kuriame buvau ne trumpiau kaip vieną naktį. Vėliau man pasakojo, kad aš be perstojo verkiau, todėl ji nuvedė mane pas Nataliją Jegorovą ir Natalija Fugalevičiūtę, o ši – pas savo seserį Lydą Golubovienę į Kulautuvą. Visos šios gelbėtojos čia pripažintos teisuolės. Kulautuvoje mane pažinojo kaip nesantuokinę Bronės dukrą ir ji kartais atvažiuodavo manęs aplankyti, kad ši istorija atrodytų tikroviškesnė. Margaretė Holzman, kuri kartu su ja kelis kartus mane aplankė, pasakojo, kad Bronę aš vadindavau mama. Bronė ne tik labai rizikavo išgelbėdama mane Kaune, bet ir tam, kad mane išgelbėtų, prisiėmė anais laikais gėdingą vienišos motinos vaidmenį! Bronė padėjo ir mano motinai Gertai, kurią nugabeno pas mano tėvą, jau gyvenantį Jokūbo Genso namuose Vilniuje, ir jų nepaliko, kol pajuto, kad mano tėvai jau yra saugūs.
Jei ne Bronė, šiandien aš negalėčiau būti čia ir negalėčiau dalytis su Jumis šiais prisiminimais. Ji suteikė gyvenimą tada, kai gyvenimas iš žydų buvo atimamas ir aš atvykau iš toli, kad pagerbčiau jos darbus bei atminimą, ir tai šiandien liudiju Jums su dėkingumu. Šiandien aš čia atstovauju jau paskutinei kartai, patyrusiai Holokausto siaubą – istorinę pamoką, kuri neturi pasikartoti. Mes negalime ignoruoti praeities, bet turime iš jos mokytis tam, kad keistume ateitį, ypač dabar, kai aktyvėja Holokausto neigimas bei antisemitizmas.
Einšteinas yra pasakęs: ,,Pasaulis yra pavojingas ne tik dėl žmonių, darančių blogį, bet ir dėl žmonių, kurie nieko nedaro ir leidžia blogiui įsigalėti.” Bronė neleido blogiui įsigalėti. Šią galią mes kiekvienas turime savyje. Net jeigu mūsų geras darbas bus tik lašas vandenyne, be to lašo vandenynas nebus vandenynas. Ir tas vienas lašas gali paskleisti amžiną gėrio raibuliavimą. Ir tuo padėsime kurti geresnį pasaulį sau, mūsų vaikams, mūsų vaikų vaikams, jų anūkams ir visoms ateities kartoms.
Ponia Prezidente, garbingieji svečiai, kurie atėjote paminėti šią dieną ir priminti jos svarbą. Dėkoju, kad šia ceremonija tęsiate gelbėtojų pagerbimą. Pagerbiate Teisuolius ir išaukštinate patį Teisuolio atliktą žygdarbį.
Ar esama tinkamos ar pakankamos padėkos už išgelbėtą gyvybę? Daugelis esame čia tik todėl, kad mums šią brangią dovaną – dar vieną galimybę gyventi – padovanojo kiti, rizikuodami savąja gyvybe. Mūsų gelbėtojai gal ir buvo paprasti žmonės, bet jų atliktas žygdarbis juos išaukštino, nes jie nebuvo kartu su tais, kurie dalyvavo Holokauste ar jam pritarė, ir taip įrodė, kad gėris, drąsa, nesavanaudiškumas ir dvasios stiprybė yra gajūs ir gyvuoja.
Bronė Budreikaitė buvo viena iš tokių nepaprastų žmonių. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ji dirbo mano tėvelio Pauliaus Bagrianskio sekretore Ratnerio ir Bagrianskio bendrovėje Kaune. Ji buvo Vilniaus geto seniūno Jokūbo Genso brolienė. Ir nors iš mane gelbėjusių žmonių ją vėliausiai pripažino gelbėtoja, ji buvo pirmoji, mane slėpusi. Visą Antrąjį pasaulinį karą nešiojau jos pavardę. Irena Budreikaitė – taip mane vadino visą karo laikotarpį.
Buvau pirmoji iš mūsų šeimos, pabėgusi iš Kauno geto. Mano pabėgimą parengė mano tėveliai, rizikuodami savo gyvybe. Jie stebėjo prožektorių šviesas ir sargybinius, jų budėjimo laiką ir kasė tunelį po spygliuota viela. Tada jie dar kartą rizikavo savo gyvybe ir įstūmė mane į šį tunelį, kurio kitame gale už spygliuotos tvoros manęs laukė Bronė. Man buvo šešeri.
Baimindamasi, nenoriai ėjau kartu su Brone per tiltą. Mes nuėjome į jos butą, kuriame buvau ne trumpiau kaip vieną naktį. Vėliau man pasakojo, kad aš be perstojo verkiau, todėl ji nuvedė mane pas Nataliją Jegorovą ir Natalija Fugalevičiūtę, o ši – pas savo seserį Lydą Golubovienę į Kulautuvą. Visos šios gelbėtojos čia pripažintos teisuolės. Kulautuvoje mane pažinojo kaip nesantuokinę Bronės dukrą ir ji kartais atvažiuodavo manęs aplankyti, kad ši istorija atrodytų tikroviškesnė. Margaretė Holzman, kuri kartu su ja kelis kartus mane aplankė, pasakojo, kad Bronę aš vadindavau mama. Bronė ne tik labai rizikavo išgelbėdama mane Kaune, bet ir tam, kad mane išgelbėtų, prisiėmė anais laikais gėdingą vienišos motinos vaidmenį! Bronė padėjo ir mano motinai Gertai, kurią nugabeno pas mano tėvą, jau gyvenantį Jokūbo Genso namuose Vilniuje, ir jų nepaliko, kol pajuto, kad mano tėvai jau yra saugūs.
Jei ne Bronė, šiandien aš negalėčiau būti čia ir negalėčiau dalytis su Jumis šiais prisiminimais. Ji suteikė gyvenimą tada, kai gyvenimas iš žydų buvo atimamas ir aš atvykau iš toli, kad pagerbčiau jos darbus bei atminimą, ir tai šiandien liudiju Jums su dėkingumu. Šiandien aš čia atstovauju jau paskutinei kartai, patyrusiai Holokausto siaubą – istorinę pamoką, kuri neturi pasikartoti. Mes negalime ignoruoti praeities, bet turime iš jos mokytis tam, kad keistume ateitį, ypač dabar, kai aktyvėja Holokausto neigimas bei antisemitizmas.
Einšteinas yra pasakęs: ,,Pasaulis yra pavojingas ne tik dėl žmonių, darančių blogį, bet ir dėl žmonių, kurie nieko nedaro ir leidžia blogiui įsigalėti.” Bronė neleido blogiui įsigalėti. Šią galią mes kiekvienas turime savyje. Net jeigu mūsų geras darbas bus tik lašas vandenyne, be to lašo vandenynas nebus vandenynas. Ir tas vienas lašas gali paskleisti amžiną gėrio raibuliavimą. Ir tuo padėsime kurti geresnį pasaulį sau, mūsų vaikams, mūsų vaikų vaikams, jų anūkams ir visoms ateities kartoms.