Žydų gelbėtojai

Jeronimas BUKONTAS Marija BUKONTIENĖ Jeronimas Bukontas gimė 1903 m. Dapšių kaime, Mažeikių apskrityje. Dirbo savo ūkyje. 1920–30 m. gyveno Vokietijoje, uždarbiavo lentpjūvėse, statybos firmose, Krupo gamykloje. 1941 m. birželio mėnesį dalyvavo sukilime prieš sovietų režimą. 1945 pradžioje NKVD specgrupės „Smerš“ buvo apkaltintas bendradarbiavimu su naciais ir ištremtas į Jagrinsko lagerius prie Archangelsko, kur ir mirė 1945 m. pabaigoje. Marija Bukontienė gimė 1901 m. Ritinės km., Mažeikių apskrityje. Dirbo žemės darbus, šeimininkavo. Po Jeronimo Bukonto suėmimo tapo „liaudies priešo“ žmona, slapstėsi nuo trėmimų į Sibirą· Mirė 1970 m. savo namuose, Dapšiuose. Užaugau gražiame Žemaitijos viensėdyje ant Varduvos upės kranto, širdingai mylimas ir lepinamas. Bet kokios pašalinės kalbos apie mano praeitį namuose būdavo staigiai nutraukiamos – tai padarydavo mano mama Marija, kartais labai delikačiai, o kartais ir piktai. Šį tą apie save pradėjau išgirsti mokykloje, kai susipykdavau dėl menkniekių su bendraamžiais. Ėmiau suvokti, kad mano kilmę supa baugi ir skaudi paslaptis, bet ją narplioti instinktyviai vengiau. Netgi mokydamasis vidurinėje mokykloje Židikuose, tame pat miestelyje, kur kažkada įvyko kruvina XX amžiaus drama, aš nieko neišsiaiškinau. Studijuodamas Vilniaus universitete keletą kartų kreipiausi į archyvus, bet tenai man atrėžė, jog po tokio pragaištingo karo ieškoti dokumentų – absurdas: žmonės žuvo, popieriai sudegė. Sykį, atostogaudamas tėviškėje, iš tetos Kotrynos Šulcienės gavau Amerikoje gyvenančio kunigo Vaclovo Martinkaus adresą – teta siūlė jam parašyti, nes jis esą giminių teiravęsis apie mane. Parašiau ir netrukus gavau įdomų, švelnumo kupiną laišką. Kunigas man atsakė daugelį sielą graužusių klausimų, paaiškino ir nuramino. Iš kitų jo laiškų supratau, jog mano likimas jam rūpi ne vien kaip geram kunigui ir doram krikščioniui, bet kaip itin suinteresuotam artimam asmeniui. Taip, jis buvo mano krikštytojas. Kai mano gyvybei buvo iškilusi grėsmė, jis dėjo daug pastangų, kad aš atsidurčiau nuošaliame Dapšių kaime, ūkininkų Jeronimo ir Marijos Bukontų sodyboje; pakrikštijęs įrašė mane į parapijos metrikų knygas, kad manęs neliestų tuometiniai valdininkai. Jis ne kartą tvirtino iš sakyklos, kad niekas negali būti suimamas ar žudomas, jeigu nėra nusikaltęs įstatymams ir teismas nėra įrodęs jo kaltės. Vėliau aš sužinojau, kad mirtimi buvo grasinta ir Marijai bei Jeronimui, tačiau jie nepabūgdavo, išsiteisindavo, išsipirkdavo. Deja, ko nepadarė tautiečiai ir atėjūnai vokiečiai, atliko plieninė NKVD ranka: po žiaurių tardymų Jeronimas Bukontas, sveikas 42 metų ūkininkas, išgyveno vos keletą mėnesių sovietiniame lageryje. Mama mirė nesužinojusi, kas nutiko jos vyrui Archangelsko miškuose, tiesiant geležinkelį Belomoro kanalo link... Beveik po 50 metų, žlungant Sovietų Sąjungai, Jeronimas Bukontas buvo reabilituotas. Susitikti su kunigu Vaclovu Martinkumi nebuvo jokios galimybės: KGB sekė mūsų susirašinėjimą, atplėšinėjo laiškus, atvirai trukdė bendrauti. Galų gale man nepriimtinom sąlygom buvo pasiūlyta viešnagė pas kunigą, o kai jos atsisakiau, pakliuvau į ilgai užsitęsusią nemalonę. Džiaugiuosi, kad Lietuvai atkūrus valstybingumą, mano antrieji tėvai Jeronimas ir Marija Bukontai bei kunigas Vaclovas Martinkus buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, jie įvykdė Toros priesaką: mylėk savo artimą kaip pats save. Be garsių kalbų ir painių išvedžiojimų jie atliko šventą pareigą: išgelbėjo žūstantį žmogų. Tad jų pavardės pagrįstai įrašytos Pasaulio Tautų Teisuolių sienoje ant Herclio kalno, pačioje Jeruzalės širdyje. Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997