Žydų gelbėtojai
Dautartas Juozapas
Pasakoja rašytojas Vladas Dautartas:
Vieną naktį pas mus atėjo iš geto pabėgęs žydas. Mes jau žinojome, kad jis daktaras, baigęs mokslus Prancūzijoje, kad puikiai vertėsi, bet viskas pražuvo, kai į Lietuvą plūstelėjo vokiečiai. Jis prašė pagalbos: miesto lopšelyje yra jo dviejų metų duktė, jo pirmagimė. Ji labai ligota, visai silpnutė ir, jei mes jos nepasiimsime, numirs.
Aš gerai prisimenu tas pilnas siaubo dienas, tuos mėnesius, tuos metus, kai pas mus atsirado mažoji augintinė. „Dievas nedavė mergaitės, tai dabar išsiauginsim,“ – taip sakė motina kaimynams, giminėms, visam kaimui. Kai tik brolis atnešė ją iš miesto, tėvas per vieną dieną nupynė iš paupyje augusių karklų vytelių dailią lovelę. Kaimui vėl šnekos: savo vaiku taip nesirūpintų, žiūrėkit, kokia ji tamsaus gymio, kokios didelės akys, aišku, kad žydaitė, net ir kvailiausias tai suprastų. Taigi kaimo žmonės kuždėjosi, spėliojo, bet nė vienas nepranešė, nepaskundė valsčiaus žandarams. O toji žydaitė, varge mano, pirmomis savaitėmis vos vos alsavo gyvybe. Visas jos kūnelis nuo bado ir ligų buvo nusėtas šunvotėmis. Naktimis ji klykdavo ir nurimdavo tik tuomet, kai išsekdavo jėgos. Tuomet tėvas ir motina balsu šaukdavosi Dievo pagalbos, plovė ir plovė mergaitės žaizdas ramunių nuoviromis, tepė nesūdytu sviestu. Vieną naktį, kai atrodė, mergaitė tuojau užges, tėvas ir motina nutarė ją pakrikštyti. Abu meldėsi kaip mokėjo, atliko krikšto apeigas ir mūsų troboje atsirado mažoji krikščionė, vardu Bronytė. Daktaras, sužinojęs apie krikštą, giliai atsiduso, nuleidęs ant krūtinės galvą, kažką valandėlę mąstė, o paskui tyliai ištarė: „Aš noriu tik vieno – kad ji gyventų...“
Gyveno, augo, krykštavo, mano tėvą vadino seneliu, o motiną – mamyte. Kai į kaimą atūždavo koks vokiečių prisėdęs sunkvežimis, aš čiupdavau Bronytę į glėbį ir dėl šventos ramybės nešdavau ją į paupio karklynus...
Karas dar nebuvo pasibaigęs, dar jo ugnis siautėjo Rytprūsiuose, kai netikėtai pro vartus, jau nesislapstydami įžengė daktaras ir jo žmona. Iš pirmo žvilgsnio į akis krito ilgai saulės nematę, išbalę veidai, tačiau akys švytėjo džiaugsmu ir laime, jie išliko gyvi, gyva ir jų pirmagimė. „Bronyte, štai tavo tikrasis tėvelis, štai tavo tikroji mamytė“, – atvedusi prie svečių mergaitę, pasakė mano motina. Mergaitė lyg ir susigūžė, ji ėmė glaustytis prie mano motinos, jos vaikišką veidą užtemdė nerimas. „Ne, tu mano mamytė“, – ištarė ji ir pravirko... Verkė daktaras, jo žmona, mes visi tą šiltą vasaros popietę braukėme ašaras...
Po karo daktaras dažnai apsilankydavo kaime. Jis mėgdavo pasišnekėti su tėvais, kaip galėdamas padėdavo jiems. Tačiau šitoks geras laikas netikėtai pasibaigė. Vienų metų liepos mėnesį netikėtai pasimirė mano tėvas, o po kelių mėnesių paskui jį amžinybėn išėjo ir mano motina. Tėvų mirtis mano širdyje paliko gilius randus, tačiau nesijaučiau visai vienišas ir bejėgis, nes šalia buvo daktaras, jo žmona, gražiai auganti Bronytė, dabar jau vadinama Brocha – Ariela.
Išvažiuojant Abramavičiams į Izraelį, Vilniaus stotyje jis įteikė man prisiminimo dovanas ir liepė išdalyti mūsų užaugusiems vaikams, papasakoti apie žydų tragediją. Apie mūsų šeimų draugystę vaikai žino nuo mažens ir didžiuojasi savo proseneliais.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Vieną naktį pas mus atėjo iš geto pabėgęs žydas. Mes jau žinojome, kad jis daktaras, baigęs mokslus Prancūzijoje, kad puikiai vertėsi, bet viskas pražuvo, kai į Lietuvą plūstelėjo vokiečiai. Jis prašė pagalbos: miesto lopšelyje yra jo dviejų metų duktė, jo pirmagimė. Ji labai ligota, visai silpnutė ir, jei mes jos nepasiimsime, numirs.
Aš gerai prisimenu tas pilnas siaubo dienas, tuos mėnesius, tuos metus, kai pas mus atsirado mažoji augintinė. „Dievas nedavė mergaitės, tai dabar išsiauginsim,“ – taip sakė motina kaimynams, giminėms, visam kaimui. Kai tik brolis atnešė ją iš miesto, tėvas per vieną dieną nupynė iš paupyje augusių karklų vytelių dailią lovelę. Kaimui vėl šnekos: savo vaiku taip nesirūpintų, žiūrėkit, kokia ji tamsaus gymio, kokios didelės akys, aišku, kad žydaitė, net ir kvailiausias tai suprastų. Taigi kaimo žmonės kuždėjosi, spėliojo, bet nė vienas nepranešė, nepaskundė valsčiaus žandarams. O toji žydaitė, varge mano, pirmomis savaitėmis vos vos alsavo gyvybe. Visas jos kūnelis nuo bado ir ligų buvo nusėtas šunvotėmis. Naktimis ji klykdavo ir nurimdavo tik tuomet, kai išsekdavo jėgos. Tuomet tėvas ir motina balsu šaukdavosi Dievo pagalbos, plovė ir plovė mergaitės žaizdas ramunių nuoviromis, tepė nesūdytu sviestu. Vieną naktį, kai atrodė, mergaitė tuojau užges, tėvas ir motina nutarė ją pakrikštyti. Abu meldėsi kaip mokėjo, atliko krikšto apeigas ir mūsų troboje atsirado mažoji krikščionė, vardu Bronytė. Daktaras, sužinojęs apie krikštą, giliai atsiduso, nuleidęs ant krūtinės galvą, kažką valandėlę mąstė, o paskui tyliai ištarė: „Aš noriu tik vieno – kad ji gyventų...“
Gyveno, augo, krykštavo, mano tėvą vadino seneliu, o motiną – mamyte. Kai į kaimą atūždavo koks vokiečių prisėdęs sunkvežimis, aš čiupdavau Bronytę į glėbį ir dėl šventos ramybės nešdavau ją į paupio karklynus...
Karas dar nebuvo pasibaigęs, dar jo ugnis siautėjo Rytprūsiuose, kai netikėtai pro vartus, jau nesislapstydami įžengė daktaras ir jo žmona. Iš pirmo žvilgsnio į akis krito ilgai saulės nematę, išbalę veidai, tačiau akys švytėjo džiaugsmu ir laime, jie išliko gyvi, gyva ir jų pirmagimė. „Bronyte, štai tavo tikrasis tėvelis, štai tavo tikroji mamytė“, – atvedusi prie svečių mergaitę, pasakė mano motina. Mergaitė lyg ir susigūžė, ji ėmė glaustytis prie mano motinos, jos vaikišką veidą užtemdė nerimas. „Ne, tu mano mamytė“, – ištarė ji ir pravirko... Verkė daktaras, jo žmona, mes visi tą šiltą vasaros popietę braukėme ašaras...
Po karo daktaras dažnai apsilankydavo kaime. Jis mėgdavo pasišnekėti su tėvais, kaip galėdamas padėdavo jiems. Tačiau šitoks geras laikas netikėtai pasibaigė. Vienų metų liepos mėnesį netikėtai pasimirė mano tėvas, o po kelių mėnesių paskui jį amžinybėn išėjo ir mano motina. Tėvų mirtis mano širdyje paliko gilius randus, tačiau nesijaučiau visai vienišas ir bejėgis, nes šalia buvo daktaras, jo žmona, gražiai auganti Bronytė, dabar jau vadinama Brocha – Ariela.
Išvažiuojant Abramavičiams į Izraelį, Vilniaus stotyje jis įteikė man prisiminimo dovanas ir liepė išdalyti mūsų užaugusiems vaikams, papasakoti apie žydų tragediją. Apie mūsų šeimų draugystę vaikai žino nuo mažens ir didžiuojasi savo proseneliais.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
raktažodžiai: gelbėtojai Baublys Lopšelis Dautartienė Ariela Abramovičiūtė-Sef (Ariela Abramovich-Sef)