Žydų gelbėtojai
Esertas Artūras
Feiga Aleksanderytė-Koganskienė
Apie Kauno geto kalinių gelbėtojus Balį Simanavičių ir Artūrą Esertą
1943 m. pavasarį, gyvenau Kauno gete. Mano gelbėtojas – sesers vyras vokietis Artūras Esertas tuo metu dirbo kailių fabriko „Lapė" direktoriaus pavaduotoju, o Balys Simanavičius direktoriumi. Kad galėtų turėti ryšį su gete gyvenančiais giminėmis ir pažįstamais A. Esertas ir B. Simanavičius parūpino leidimą fabrike „Lapė" dirbti brigadai kailiadirbių darbininkų, sudarytai iš geto kalinių. Ši brigada kasdien, lydima sargybos, buvo vedama į darbą ir atgal į getą. Brigadoje dirbo ir mano brolis Mordechajus Aleksanderis. Keletą kartų ir aš, kaip pagalbinė darbininkė, buvau atvesta iš geto į fabriką. Tada ir susipažinau su Baliu Simanavičiumi.
Tuo metu A. Esertas ir B. Simanavičius intensyviai ieškojo vietos, kur būtų galima paslėpti išvestus iš geto žmones. B. Simanavičius palydėjo mane į tarpininko pasiūlytą vietą Romainiuose. Vieta pasirodė visai neparuošta, nesaugi, todėl ten pasilikti negalėjau. Bet į getą jau nebegrįžau, nuėjau pas Artūrą Esertą.
B. Simanavičius ir A. Esertas įrengė slėptuvę fabriko „Lapė" palėpėje. Joje prisiglaudė aštuoniolika geto gyventojų, tarp jų ir mano brolis su šeima. Gelbėtojai pasirūpino, kad gyvenimo sąlygos toje slėptuvėje būtų kiek įmanoma geresnės. Viena senyva fabriko darbininkė kasdien anksti ryte atnešdavo maisto produktų ir išnešdavo šiukšles. Slėptuvės gyventojai galėjo išsivirti karšto maisto, nusiprausti, išsiskalbti drabužius.
Artėjo frontas, tad slėptuvės gyventojai žinojo, kad besitraukiantys vokiečiai sprogdins pramoninius pastatus, tad jų slėptuvė nėra ilgalaikė.
Vieną dieną miesto valdžios atstovai paskambino i fabriką A. Esertui ir įsakė išvesti visus fabrike dirbusius žydus atgal į getą, nes brigada likviduojama ir į fabriką daugiau nebus vedama. A. Esertas sužinojo, kad pradėta Kauno geto likvidacija, todėl patarė žmonėms į getą negrįžti ir išsiskirstyti kur kas gali. Bet žydų brigadininkas Špegelis buvo kategoriškai prieš tokį sprendimą ir uždraudė bet kam pasišalinti iš fabriko.
Netrukus į fabriką atvyko būrys kareivių. Žmonės suprato ką tai reiškia. Prasidėjo panika, lakstymas. Brigados darbininkas Gordonas ieškodamas kur pasislėpti įsmuko į laiptinę, vedančią į slėptuvę palėpėje. Sargybinis tai pastebėjo ir pradėjo šaudyti.
Išgirdę šūvius palėpės slėptuvės gyventojai puolė prie langų pažiūrėti kas vyksta. Sargybiniai juos pastebėjo, pusnuogius išvarė iš slėptuvės ir su visa fabriko darbininkų brigada išvarė į getą. Tolimesnis jų likimas nesiskyrė nuo kitų geto gyventojų likimo...
B.Simanavičiaus ir A. Eserto tos dienos išgyvenimus sunku aprašyti. Jiems grėsė mirtinas pavojus. Jie žinojo, kad reikės atsakyti į klausimus kas paruošė slėptuvę, kas joje apgyvendino geto gyventojus, kas juos globojo ir t.t.
Kadangi frontas sparčiai artėjo prie Kauno B. Simanavičius ir A. Esertas patys trumpam pasislėpė. Tik todėl jie išsigelbėjo nuo užtikrintos bausmės.
Mano brolis su šeima paliko slėptuvę vieną dieną prieš jos likvidavimą ir taip išsigelbėjo.
Apie Kauno geto kalinių gelbėtojus Balį Simanavičių ir Artūrą Esertą
1943 m. pavasarį, gyvenau Kauno gete. Mano gelbėtojas – sesers vyras vokietis Artūras Esertas tuo metu dirbo kailių fabriko „Lapė" direktoriaus pavaduotoju, o Balys Simanavičius direktoriumi. Kad galėtų turėti ryšį su gete gyvenančiais giminėmis ir pažįstamais A. Esertas ir B. Simanavičius parūpino leidimą fabrike „Lapė" dirbti brigadai kailiadirbių darbininkų, sudarytai iš geto kalinių. Ši brigada kasdien, lydima sargybos, buvo vedama į darbą ir atgal į getą. Brigadoje dirbo ir mano brolis Mordechajus Aleksanderis. Keletą kartų ir aš, kaip pagalbinė darbininkė, buvau atvesta iš geto į fabriką. Tada ir susipažinau su Baliu Simanavičiumi.
Tuo metu A. Esertas ir B. Simanavičius intensyviai ieškojo vietos, kur būtų galima paslėpti išvestus iš geto žmones. B. Simanavičius palydėjo mane į tarpininko pasiūlytą vietą Romainiuose. Vieta pasirodė visai neparuošta, nesaugi, todėl ten pasilikti negalėjau. Bet į getą jau nebegrįžau, nuėjau pas Artūrą Esertą.
B. Simanavičius ir A. Esertas įrengė slėptuvę fabriko „Lapė" palėpėje. Joje prisiglaudė aštuoniolika geto gyventojų, tarp jų ir mano brolis su šeima. Gelbėtojai pasirūpino, kad gyvenimo sąlygos toje slėptuvėje būtų kiek įmanoma geresnės. Viena senyva fabriko darbininkė kasdien anksti ryte atnešdavo maisto produktų ir išnešdavo šiukšles. Slėptuvės gyventojai galėjo išsivirti karšto maisto, nusiprausti, išsiskalbti drabužius.
Artėjo frontas, tad slėptuvės gyventojai žinojo, kad besitraukiantys vokiečiai sprogdins pramoninius pastatus, tad jų slėptuvė nėra ilgalaikė.
Vieną dieną miesto valdžios atstovai paskambino i fabriką A. Esertui ir įsakė išvesti visus fabrike dirbusius žydus atgal į getą, nes brigada likviduojama ir į fabriką daugiau nebus vedama. A. Esertas sužinojo, kad pradėta Kauno geto likvidacija, todėl patarė žmonėms į getą negrįžti ir išsiskirstyti kur kas gali. Bet žydų brigadininkas Špegelis buvo kategoriškai prieš tokį sprendimą ir uždraudė bet kam pasišalinti iš fabriko.
Netrukus į fabriką atvyko būrys kareivių. Žmonės suprato ką tai reiškia. Prasidėjo panika, lakstymas. Brigados darbininkas Gordonas ieškodamas kur pasislėpti įsmuko į laiptinę, vedančią į slėptuvę palėpėje. Sargybinis tai pastebėjo ir pradėjo šaudyti.
Išgirdę šūvius palėpės slėptuvės gyventojai puolė prie langų pažiūrėti kas vyksta. Sargybiniai juos pastebėjo, pusnuogius išvarė iš slėptuvės ir su visa fabriko darbininkų brigada išvarė į getą. Tolimesnis jų likimas nesiskyrė nuo kitų geto gyventojų likimo...
B.Simanavičiaus ir A. Eserto tos dienos išgyvenimus sunku aprašyti. Jiems grėsė mirtinas pavojus. Jie žinojo, kad reikės atsakyti į klausimus kas paruošė slėptuvę, kas joje apgyvendino geto gyventojus, kas juos globojo ir t.t.
Kadangi frontas sparčiai artėjo prie Kauno B. Simanavičius ir A. Esertas patys trumpam pasislėpė. Tik todėl jie išsigelbėjo nuo užtikrintos bausmės.
Mano brolis su šeima paliko slėptuvę vieną dieną prieš jos likvidavimą ir taip išsigelbėjo.