Žydų gelbėtojai
Gintalienė (Platakaitė) Kristina
Kristina ir Ignas GINTALAI, Juozas ir Kazimiera GINTALAI
Vidmantų kaime Žarėnų valsčiuje gretimai ūkininkavo Juozo ir Kazimieros Gintalų ir Esteros ir Šliomo Kacų šeimos. Juozas turėjo brolį Igną, kuris kartu su žmona Kristina gyveno Vertininkų kaime. Sugyveno kaimyniškai: neklausdami tautybės, talkino vieni kitiems per sėją, javapjūtę ar bulviakasį, padėjo pasistatyti trobesius ir apskritai, bėdai prispyrus, bėgdavo vieni pas kitus į šeimos šventę ar šiaip pasiguosti.
1941 metais užėjus vokiečiams tikra tragedija prasidėjo Kacų šeimai. Devyni Kacų vaikai išsislapstė kas kur, o Juozas ir Kazimiera Gintalai priėmė Šolomą Kacą. Įrengė slėptuvę, kur žmogus tūnodavo per dienas, tik naktimis išdrįsdamas išeiti į mišką pasivaikščioti. Varnių klebonas kunigas Juozapas Gasiūnas padėjo gauti suklastotus metrikus, pagal kuriuos Šolomas Kacas tapo Juozu Poviliūnu. Taip pavargo septynis ar aštuonis mėnesius, drebėdami dėl artimųjų ir slepiamo žmogaus gyvybės. Vėliau Šolomas Kacas išėjo pas Juozo brolį Igną ir jo žmoną Kristina Gintalus – vienoje vietoje vis dėlto pavojinga būti. Tačiau netrukus žmonės į Igno ir Kristinos Gintalų namus atvedė Sorkę Buchaitę – senųjų Kacų anūkę. Tam pačiam kunigui Juozapui Gasiūnui padedant, Sorkė tapo Aldona Poviliūnaite.
Po karo grįžęs Aldonos (savo vardo ji taip ir nebeatkeitė) tėvas išgirdo, kad jo žmona ir dukrelė sušaudytos. Ir koks buvo džiaugsmas, kai sužinojo, jog dukrą išsaugojo Gintalai.
Po karo Juozas ir Kazimiera Gintalai buvo ištremti į Sibirą. 1949 metais, išvengę tremties į Sibirą, Ignas ir Kristina Gintalai išsikraustė į Rietavą. Ten ir dabar tebeskrieja išgelbėtų žmonių, vadinančiu Igną Gintalą tėvu, dėkingumo laiškai. O kai Kristinos Gintalienės karstas buvo leidžiamas į kapo duobę, Lietuvoje gyvenančios išgelbėtos žydaitės verkė daugiau už lietuvius artimuosius...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Vidmantų kaime Žarėnų valsčiuje gretimai ūkininkavo Juozo ir Kazimieros Gintalų ir Esteros ir Šliomo Kacų šeimos. Juozas turėjo brolį Igną, kuris kartu su žmona Kristina gyveno Vertininkų kaime. Sugyveno kaimyniškai: neklausdami tautybės, talkino vieni kitiems per sėją, javapjūtę ar bulviakasį, padėjo pasistatyti trobesius ir apskritai, bėdai prispyrus, bėgdavo vieni pas kitus į šeimos šventę ar šiaip pasiguosti.
1941 metais užėjus vokiečiams tikra tragedija prasidėjo Kacų šeimai. Devyni Kacų vaikai išsislapstė kas kur, o Juozas ir Kazimiera Gintalai priėmė Šolomą Kacą. Įrengė slėptuvę, kur žmogus tūnodavo per dienas, tik naktimis išdrįsdamas išeiti į mišką pasivaikščioti. Varnių klebonas kunigas Juozapas Gasiūnas padėjo gauti suklastotus metrikus, pagal kuriuos Šolomas Kacas tapo Juozu Poviliūnu. Taip pavargo septynis ar aštuonis mėnesius, drebėdami dėl artimųjų ir slepiamo žmogaus gyvybės. Vėliau Šolomas Kacas išėjo pas Juozo brolį Igną ir jo žmoną Kristina Gintalus – vienoje vietoje vis dėlto pavojinga būti. Tačiau netrukus žmonės į Igno ir Kristinos Gintalų namus atvedė Sorkę Buchaitę – senųjų Kacų anūkę. Tam pačiam kunigui Juozapui Gasiūnui padedant, Sorkė tapo Aldona Poviliūnaite.
Po karo grįžęs Aldonos (savo vardo ji taip ir nebeatkeitė) tėvas išgirdo, kad jo žmona ir dukrelė sušaudytos. Ir koks buvo džiaugsmas, kai sužinojo, jog dukrą išsaugojo Gintalai.
Po karo Juozas ir Kazimiera Gintalai buvo ištremti į Sibirą. 1949 metais, išvengę tremties į Sibirą, Ignas ir Kristina Gintalai išsikraustė į Rietavą. Ten ir dabar tebeskrieja išgelbėtų žmonių, vadinančiu Igną Gintalą tėvu, dėkingumo laiškai. O kai Kristinos Gintalienės karstas buvo leidžiamas į kapo duobę, Lietuvoje gyvenančios išgelbėtos žydaitės verkė daugiau už lietuvius artimuosius...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997