Žydų gelbėtojai
Gudas Petras
Juozo ir Onos Gudų šeima karo metais gyveno Milikonių kaime, netoli Vilijampolės žydų geto, šalia Demokratų gatvės. Netoliese buvo kelias, kuriuo žydus varydavo į IX fortą. Gudai girdėjo šaudymus ir klyksmus, baisėjosi teroru ir labai gailėjo nelaimingųjų geto gyventojų. Gudų namai tapo tarsi pereinamuoju punktu. Jie negalėdavo ilgai laikyti besislapstančiųjų, gyvenant šalia geto tai buvo per daug pavojinga, tačiau dažnai pas juos būdavo apie 10 žmonių. Šeima buvo neturtinga, joje augo penki savi vaikai, tačiau visi dalindavosi paskutiniu duonos kąsniu dažnai su visai nepažįstamais žmonėmis. Vyresnieji sūnūs Petras ir Apolinaras Gudai padėdavo pervežti besislapstančius į saugias vietas. Šioje šeimoje sulaukė karo pabaigos Kauno geto pogrindininkė Ida Šaterienė, pas juos ji rado prieglobstį sunkiausią savo gyvenimo valandą. Idos Šaterienės žodžiais tariant: „Senasis Gudas žinojo, kas jo laukia, jei pas jį surastų žydą, bet tyroje jo širdyje nebuvo vietos baimei.“