Žydų gelbėtojai
Gudavičius Jonas (Jasius)
Libmanų šeima gyveno Eržvilke, Tauragės apskrityje. Tai buvo didelė, gerai žinoma šeima – duonos ir bakalėjos parduotuvių savininkai. Prasidėjus vokiečių okupacijai, Libmanai buvo priversti palikti savo namus ir persikelti į getą, steigiamą vienoje iš neturtingiausių miestelio gatvių. Matydami, kad situacija tampa vis pavojingesnė, tėvai maldavo vaikus bėgti iš geto, bandyti ieškoti prieglobsčio pas pažįstamus draugus lietuvius. 1941-ųjų rugpjūtį Sara Libman (vėliau Chotiner) ir jos seserys Liuba (vėliau Jezierski) ir Chava (vėliau Leibovič) atėjo pas gerą prieškario pažįstamą ūkininką Joną Gudavičių. Gudavičius paslėpė seseris Libmanaites daržinėje ir kelias savaites jomis rūpinosi. Vėliau prie besislapstančių seserų prisijungė jų brolis Akiva Libmanas ir giminaitis iš Kelmės Orčikas Kelcas su žmona Sore-Beile. Kadangi pas Gudavičių kasdien ateidavo samdomi darbininkai, kurie dažnai pasilikdavo nakčiai, pabėgėliai nusprendė, kad reikia ieškoti kitos slėptuvės. Keletą dienų jie klaidžiojo, kol atėjo pas Joną ir Petronėlę Zaronus, neturtingus valstiečius. Libmanai pažinojo Zaronus prieš karą, jie buvo jų parduotuvės pirkėjai. Zaronas įrengė bunkerį, tapusį ilgalaike persekiojamų žydų slėptuve. Besislapstantieji pas Zaronus keletą kartų saugumo sumetimais keitė gyvenamas vietas.
Kažkurį laiką jie slėpėsi Dominyko ir Petronėlės Toliušių name, po kurio laiko visi pasiskirstė pas kitus valstiečius. Toliušių šeima buvo neturtinga, pas juos Libmanai slapstėsi svirne, bulvių duobėje, naktimis ateidavo į mažą virtuvėlę. Vėliau Sarą Libman priglaudė turtingas ūkininkas Pranas Šveistys, gyvenęs su žmona ir sūnumi Juozu Eržvilko priemiestyje. Vietinė policija įtarinėjo Šveistį, dėl jo simpatijų žydams, todėl kartą sodybą užgriuvo krata. Laimei, Sara tada buvo pasislėpusi po šiaudų kupeta, jos nerado.
Jonas Zaronas palaikė ryšius su Jaroslavu Rakevičiumi, kurio sodyboje buvo slepiama Zarkinų šeima ir daugelis kitų žydų. Per Zaroną Libmanai susisiekė su Rakevičiumi ir paprašė priimti jų gimines. Rakevičius ne tik kad sutiko, bet, padedant Petronei Butkienei, su savo vežimu, nuvyko į Kauno getą ir iš ten atvežė Sarą Ziv (vėliau Graber) ir jos seserį Libą Raibštein su ketverių metų dukrele Mirele. Pradžioje visi trys atvykusieji buvo slepiami pas Rakevičius, vėliau pas neturtingus geraširdžius valstiečius Petronėlę ir Bronių Beleckius, gyvenusius netoliese.
Iš Petronėlės Beleckienės prisiminimų: Mes gyvenome nepasiturinčiai: nemaža šeima, karo metai, visiems reikėjo maisto ir užsikloti, reikėjo apsirengti, teko viskuo dalintis. Ačiū Dievui, kad niekas neįskundė, nepastebėjo, nors keletą kartų ir buvo atėję vokiečiai. Dienomis žydai būdavo atskirame kambaryje, o vakare mes „eidavome sargybą“, tada jie išeidavo pasivaikščioti. Po namu kambaryje buvo iškastas apie 60 metrų ilgio tunelis į mišką, kad, kilus pavojui, būtų galima tuneliu išbėgti. Vokiečiams traukiantis, išvažiavo ir mūsų žydai. Ačiū Dievui, kad jie visi išliko gyvi ir sveiki.
Tuo tarpu Butkienė ir Rakevičius atveždavo vis daugiau žydų iš Kauno geto (Hary Goldšteiną, Melcus ir jų mažąją dukrelę Juliją, Lėją Brik su sūnumi ir kitus). Žydus priimdavo slapstyti keletas aplinkiniuose kaimuose gyvenusių valstiečių – Stefa Pocienė, Bajorinų, Paulauskų, Mozūraičių, Kurpauskų šeimos.
Paskutinėmis okupacijos dienomis visi Libmanai vėl susirinko pas Joną Zaroną. 1944-ųjų spalį šis regionas buvo išlaisvintas nuo vokiečių. Po karo dauguma išsigelbėjusių apsigyveno Izraelyje ir kitose šalyse, tačiau ilgą laiką palaikė ryšius su tais žmonėmis, kurie juos išgelbėjo
Dauguma Libmanų šeimos gelbėtojų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1982 metais.
Kažkurį laiką jie slėpėsi Dominyko ir Petronėlės Toliušių name, po kurio laiko visi pasiskirstė pas kitus valstiečius. Toliušių šeima buvo neturtinga, pas juos Libmanai slapstėsi svirne, bulvių duobėje, naktimis ateidavo į mažą virtuvėlę. Vėliau Sarą Libman priglaudė turtingas ūkininkas Pranas Šveistys, gyvenęs su žmona ir sūnumi Juozu Eržvilko priemiestyje. Vietinė policija įtarinėjo Šveistį, dėl jo simpatijų žydams, todėl kartą sodybą užgriuvo krata. Laimei, Sara tada buvo pasislėpusi po šiaudų kupeta, jos nerado.
Jonas Zaronas palaikė ryšius su Jaroslavu Rakevičiumi, kurio sodyboje buvo slepiama Zarkinų šeima ir daugelis kitų žydų. Per Zaroną Libmanai susisiekė su Rakevičiumi ir paprašė priimti jų gimines. Rakevičius ne tik kad sutiko, bet, padedant Petronei Butkienei, su savo vežimu, nuvyko į Kauno getą ir iš ten atvežė Sarą Ziv (vėliau Graber) ir jos seserį Libą Raibštein su ketverių metų dukrele Mirele. Pradžioje visi trys atvykusieji buvo slepiami pas Rakevičius, vėliau pas neturtingus geraširdžius valstiečius Petronėlę ir Bronių Beleckius, gyvenusius netoliese.
Iš Petronėlės Beleckienės prisiminimų: Mes gyvenome nepasiturinčiai: nemaža šeima, karo metai, visiems reikėjo maisto ir užsikloti, reikėjo apsirengti, teko viskuo dalintis. Ačiū Dievui, kad niekas neįskundė, nepastebėjo, nors keletą kartų ir buvo atėję vokiečiai. Dienomis žydai būdavo atskirame kambaryje, o vakare mes „eidavome sargybą“, tada jie išeidavo pasivaikščioti. Po namu kambaryje buvo iškastas apie 60 metrų ilgio tunelis į mišką, kad, kilus pavojui, būtų galima tuneliu išbėgti. Vokiečiams traukiantis, išvažiavo ir mūsų žydai. Ačiū Dievui, kad jie visi išliko gyvi ir sveiki.
Tuo tarpu Butkienė ir Rakevičius atveždavo vis daugiau žydų iš Kauno geto (Hary Goldšteiną, Melcus ir jų mažąją dukrelę Juliją, Lėją Brik su sūnumi ir kitus). Žydus priimdavo slapstyti keletas aplinkiniuose kaimuose gyvenusių valstiečių – Stefa Pocienė, Bajorinų, Paulauskų, Mozūraičių, Kurpauskų šeimos.
Paskutinėmis okupacijos dienomis visi Libmanai vėl susirinko pas Joną Zaroną. 1944-ųjų spalį šis regionas buvo išlaisvintas nuo vokiečių. Po karo dauguma išsigelbėjusių apsigyveno Izraelyje ir kitose šalyse, tačiau ilgą laiką palaikė ryšius su tais žmonėmis, kurie juos išgelbėjo
Dauguma Libmanų šeimos gelbėtojų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1982 metais.