Žydų gelbėtojai
Haškerienė Stefanija
Maksimilijonas HAŠKERIS
Stefanija HAŠKERIENĖ
Jurgita HAŠKERYTĖ-MISIKIENĖ
Jurgita Haškerytė-Misikienė prisimena:
Iki karo mes Belkinų šeimos nepažinojome. Kažkas mano mamai pasakė, kad kitoje pusėje Nemuno pas Našliūnus slepiasi žydų šeima ir jeigu tu nori, gali padėti gelbėtii. Taip mano tėvai susipažino su Belkinų šeima.
Belkinai iš mūsų jokios paramos neprašė. Kai mano mama sužinojo apie juos, pati niekieno neraginama, tiesiog iš žmogiškumo stengėsi jiems padėti.
Iš Našliūnų namų Belkinų šeima persikėlė pas mokytojus Bajerčius. Mama juos rėmė produktais, vaistais. Paprastai maistą jiems pas Bajerčius nešdavau aš. Bajerčiai gyveno pušyne, o aš visada labai bijodavau eiti per mišką.
Kai mano tėvelis sėdėjo sunkiųjų darbų kalėjime Kaune, nes atsisakė repatrijuoti su šeima į Vokietiją, mums pragyventi buvo gan sunku, nes mama irgi buvo atleista iš darbo kaip nepatikima. Mamos sesers vyras Ksaveras Gelgauda, kuris tuo metu gyveno ir dirbo Lazdijuose, mus šiek tiek paremdavo.
Toliau gyventi pas Bajerčius Belkinams darėsi pavojinga, reikėjo surasti jiems kitą gyvenamą vietą. Tuo rūpinosi mano mama, mokytojai Klimavičius ir Gavelis, gydytojas Petrovas, kurie taip pat rėmė besislapstančius pinigais, produktais ir vaistais. Bėgliai buvo perkelti pas Petrą Pečiulį į Vangelonių kaimą. Pečiuliai buvo remiami kiekvieną mėnesį, daugiausia pinigais.
Belkinų dukra Šeina buvo atiduota į kaimą Jakubauskams. Ji taip pat buvo remiama pinigais. Paprastai Jakubauskaitė pas mus atvažiuodavo su Šeina Belkinaite ir palikdavo ją kieme žaisti su mano jaunesne seserimi Gražina. Kelis kartus Šeina Belkinaitė matėsi su savo tėvais, bet ji to nežinojo. Jai tai buvo Ieva ir Adomas.
Tiksliai neatsimenu ar 1942, ar tai 1943 m. Jakubauskaitė atvažiavo viena, be Šeinos ir verkdama pranešė, kad Šeina mirė ir reikia laidoti. Mama atidavė savo megztinius, suknelę šarvojimui ir dar kažką. Po to mama nuėjo pas gydytoją Petrovą pasitarti dėl laidotuvių ir kaip pranešti tėvams. Gydytojas Petrovas labai nustebo ir pasakė, kad Jakubauskaitė ką tik buvo pas jį, bet nieko apie tai nesakė. Atvirkščiai ji sakė, jog mergaitė sveika, gyva, pasiėmė tai, kuo gydytojas galėjo ją sušelpti, ir išvažiavo.
Pasibaigus karui, Ovsejus, Rašelė ir Šeina Belkinai persikėlė gyventi į Vilnių.
Alytuje mes gyvenome netoli geležinkelio stoties. Vokiečiai iš Rusijos vežė taip vadinamus „bėglius“ darbams į Vokietiją. Visi žinojome, jog tai prievarta išvežami žmonės, jie buvo alkani, ir aplink gyvenantys nešė jiems kas ką galėjo. Ten mano mama surado sergantį, nušašusį, sužeistą berniuką ir parsivedė jį namo. Tai buvo Aleksandras Jurčenka, mes jį vadinome tiesiog Saša. Jis buvo nupraustas, pavalgydintas ir gyveno su mumis kaip šeimos narys.
O su Belkinais mūsų šeima bendravo po karo. Dabar aš lankau jų kapus...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Stefanija HAŠKERIENĖ
Jurgita HAŠKERYTĖ-MISIKIENĖ
Jurgita Haškerytė-Misikienė prisimena:
Iki karo mes Belkinų šeimos nepažinojome. Kažkas mano mamai pasakė, kad kitoje pusėje Nemuno pas Našliūnus slepiasi žydų šeima ir jeigu tu nori, gali padėti gelbėtii. Taip mano tėvai susipažino su Belkinų šeima.
Belkinai iš mūsų jokios paramos neprašė. Kai mano mama sužinojo apie juos, pati niekieno neraginama, tiesiog iš žmogiškumo stengėsi jiems padėti.
Iš Našliūnų namų Belkinų šeima persikėlė pas mokytojus Bajerčius. Mama juos rėmė produktais, vaistais. Paprastai maistą jiems pas Bajerčius nešdavau aš. Bajerčiai gyveno pušyne, o aš visada labai bijodavau eiti per mišką.
Kai mano tėvelis sėdėjo sunkiųjų darbų kalėjime Kaune, nes atsisakė repatrijuoti su šeima į Vokietiją, mums pragyventi buvo gan sunku, nes mama irgi buvo atleista iš darbo kaip nepatikima. Mamos sesers vyras Ksaveras Gelgauda, kuris tuo metu gyveno ir dirbo Lazdijuose, mus šiek tiek paremdavo.
Toliau gyventi pas Bajerčius Belkinams darėsi pavojinga, reikėjo surasti jiems kitą gyvenamą vietą. Tuo rūpinosi mano mama, mokytojai Klimavičius ir Gavelis, gydytojas Petrovas, kurie taip pat rėmė besislapstančius pinigais, produktais ir vaistais. Bėgliai buvo perkelti pas Petrą Pečiulį į Vangelonių kaimą. Pečiuliai buvo remiami kiekvieną mėnesį, daugiausia pinigais.
Belkinų dukra Šeina buvo atiduota į kaimą Jakubauskams. Ji taip pat buvo remiama pinigais. Paprastai Jakubauskaitė pas mus atvažiuodavo su Šeina Belkinaite ir palikdavo ją kieme žaisti su mano jaunesne seserimi Gražina. Kelis kartus Šeina Belkinaitė matėsi su savo tėvais, bet ji to nežinojo. Jai tai buvo Ieva ir Adomas.
Tiksliai neatsimenu ar 1942, ar tai 1943 m. Jakubauskaitė atvažiavo viena, be Šeinos ir verkdama pranešė, kad Šeina mirė ir reikia laidoti. Mama atidavė savo megztinius, suknelę šarvojimui ir dar kažką. Po to mama nuėjo pas gydytoją Petrovą pasitarti dėl laidotuvių ir kaip pranešti tėvams. Gydytojas Petrovas labai nustebo ir pasakė, kad Jakubauskaitė ką tik buvo pas jį, bet nieko apie tai nesakė. Atvirkščiai ji sakė, jog mergaitė sveika, gyva, pasiėmė tai, kuo gydytojas galėjo ją sušelpti, ir išvažiavo.
Pasibaigus karui, Ovsejus, Rašelė ir Šeina Belkinai persikėlė gyventi į Vilnių.
Alytuje mes gyvenome netoli geležinkelio stoties. Vokiečiai iš Rusijos vežė taip vadinamus „bėglius“ darbams į Vokietiją. Visi žinojome, jog tai prievarta išvežami žmonės, jie buvo alkani, ir aplink gyvenantys nešė jiems kas ką galėjo. Ten mano mama surado sergantį, nušašusį, sužeistą berniuką ir parsivedė jį namo. Tai buvo Aleksandras Jurčenka, mes jį vadinome tiesiog Saša. Jis buvo nupraustas, pavalgydintas ir gyveno su mumis kaip šeimos narys.
O su Belkinais mūsų šeima bendravo po karo. Dabar aš lankau jų kapus...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005