Žydų gelbėtojai
Jakienė Ona
Chasia Katz (Asia Fišaitė) liudija:
Vokiečių nacistų okupacijos metais mane, žydų mergaitę, išgelbėjo lietuvių Jakų šeima – Ona Jakienė, jos sūnus Leopoldas ir Leopoldo žmona Aldona. 1944 metų kovo mėnesį gete buvo įvykdyta Vaikų akcija. Tėvai išėjo į darbą ir grįžę, nerado savo vaikų. Tik nedaugeliui vaikų pasisekė pasislėpti ir tokiu būdu išvengti mirties. Vaikams likti gete buvo nepaprastai pavojinga. Kai mano motina grįždavo iš darbo, aš jos klausdavau: ,,Ar jau radai kam mane atiduoti?‘‘ Tada ji man atsakydavo: ,,Asinka, tu jau manęs visai nebemyli?‘‘ Ir aš jai atsakydavau: ,,Aš tave labai myliu, bet taip pat noriu gyventi‘‘. Mano motina kreipėsi į Jakų šeimą, kad jie padėtų išgelbėti jos septynerių metų dukrą. Tai buvo nepaprastai pavojinga, bet šitie geri žmonės, rizikuodami savo gyvybę, sutiko mane paimti.
Mane įdėjo į maišą, vokiečių sargybiniai buvo papirkti. Tokiu būdu maišas buvo perduotas per spygliuotos vielos tvorą Onai Jakienei. Nuo pirmos dienos vadinau ją ,,bobute‘‘. Jau tada ji buvo ligota moteris, sirgo astma, ją kankino dusulys. Iš paskutiniųjų jėgų ji mane atnešė iki kapinių. Ten išėmė iš maišo, uždėjo ant galvos baltą skarutę, kad uždengtų mano tamsius plaukus. Šiek tiek pailsėjom ir pradėjom eiti per Vilijampolės tiltą. Jau pradėjo temti. Aš ėjau prieky, o bobutė ėjo iš paskos. Kažkas atkreipė į mane dėmesį ir pradėjo šaukti: ,,Žydukė pabėgo iš geto!‘‘ bobutė nepasimetė ir atsakė: ,,Čia mano mergaitė‘‘. Aš ėjau labai greitai, ji pavijo mane, paėmė už rankos ir atvedė į Jakų šeimos butą, kuris buvo prie vokiečių komendantūros Prezidento gatvėj.
Aš buvau tipiška žydų mergaitė su tamsiais plaukais ir, žinoma, kad man buvo uždrausta išeiti iš namų. Aš viską supratau – kas tai yra baimė, vokiečiai, karas. Aš sėdėdavau balkone (butas buvo antrame aukšte), kuriame buvo pasodinta labai daug gėlių, manęs nematydavo iš gatvės. Žiūrėdavau į praeinančius žmonės: moteris su šviesiaplaukiais vaikais, vokiečius, žingsniuojančius prie komendantūros vartų. Priešais namą buvo žaislų parduotuvė, nuo jos negalėdavau atitraukti akių.
Jakų šeima mane slėpė nuo vokiškųjų nacistų iki okupacijos pabaigos. Pas šiuos gerus žmonės buvau iki karo pabaigos, kol mano motina grįžo iš koncentracijos stovyklos.
Visą gyvenimą aš dėkinga Jakų šeimai, kurie tokiu baisiu laikotarpiu parodė nepaprastą didvyriškumą, žmoniškumą, kilnumą. Tokių žmonių neįmanoma užmiršti.
P.S.
Aš, Chasia Fišaitė, gimiau 1936 m. rugpjūčio 24 dieną.
Mano tėvas Gdalija Fišas, Abramo, gimęs 1905 m. Jis buvo nužudytas pirmomis karo dienomis – 1941 metų liepos mėnesį.
Mano motina Frida Fišienė (Ringelytė), Giršo, gimė 1914 metų spalio 30 dieną.
Po karo 1948 m. mano motina ištekėjo už Isako Fišerio, Zalmano, gimusio 1905 metų lapkričio 12 dieną. Jis mane įdukrino ir mano pavardė buvo Fišerytė. Isakas Fišeris mirė 1987 metų lapkričio 6 dieną Izraelyje.
1959 metais spalio 3 dieną ištekėjau už Chaimo Kaco, Jakovo, gimusio 1936 metais gruodžio 5 dieną. Lietuvoje mano pavardė buvo Chasia Kacienė, Izraelyje Chasia Katz.
Vokiečių nacistų okupacijos metais mane, žydų mergaitę, išgelbėjo lietuvių Jakų šeima – Ona Jakienė, jos sūnus Leopoldas ir Leopoldo žmona Aldona. 1944 metų kovo mėnesį gete buvo įvykdyta Vaikų akcija. Tėvai išėjo į darbą ir grįžę, nerado savo vaikų. Tik nedaugeliui vaikų pasisekė pasislėpti ir tokiu būdu išvengti mirties. Vaikams likti gete buvo nepaprastai pavojinga. Kai mano motina grįždavo iš darbo, aš jos klausdavau: ,,Ar jau radai kam mane atiduoti?‘‘ Tada ji man atsakydavo: ,,Asinka, tu jau manęs visai nebemyli?‘‘ Ir aš jai atsakydavau: ,,Aš tave labai myliu, bet taip pat noriu gyventi‘‘. Mano motina kreipėsi į Jakų šeimą, kad jie padėtų išgelbėti jos septynerių metų dukrą. Tai buvo nepaprastai pavojinga, bet šitie geri žmonės, rizikuodami savo gyvybę, sutiko mane paimti.
Mane įdėjo į maišą, vokiečių sargybiniai buvo papirkti. Tokiu būdu maišas buvo perduotas per spygliuotos vielos tvorą Onai Jakienei. Nuo pirmos dienos vadinau ją ,,bobute‘‘. Jau tada ji buvo ligota moteris, sirgo astma, ją kankino dusulys. Iš paskutiniųjų jėgų ji mane atnešė iki kapinių. Ten išėmė iš maišo, uždėjo ant galvos baltą skarutę, kad uždengtų mano tamsius plaukus. Šiek tiek pailsėjom ir pradėjom eiti per Vilijampolės tiltą. Jau pradėjo temti. Aš ėjau prieky, o bobutė ėjo iš paskos. Kažkas atkreipė į mane dėmesį ir pradėjo šaukti: ,,Žydukė pabėgo iš geto!‘‘ bobutė nepasimetė ir atsakė: ,,Čia mano mergaitė‘‘. Aš ėjau labai greitai, ji pavijo mane, paėmė už rankos ir atvedė į Jakų šeimos butą, kuris buvo prie vokiečių komendantūros Prezidento gatvėj.
Aš buvau tipiška žydų mergaitė su tamsiais plaukais ir, žinoma, kad man buvo uždrausta išeiti iš namų. Aš viską supratau – kas tai yra baimė, vokiečiai, karas. Aš sėdėdavau balkone (butas buvo antrame aukšte), kuriame buvo pasodinta labai daug gėlių, manęs nematydavo iš gatvės. Žiūrėdavau į praeinančius žmonės: moteris su šviesiaplaukiais vaikais, vokiečius, žingsniuojančius prie komendantūros vartų. Priešais namą buvo žaislų parduotuvė, nuo jos negalėdavau atitraukti akių.
Jakų šeima mane slėpė nuo vokiškųjų nacistų iki okupacijos pabaigos. Pas šiuos gerus žmonės buvau iki karo pabaigos, kol mano motina grįžo iš koncentracijos stovyklos.
Visą gyvenimą aš dėkinga Jakų šeimai, kurie tokiu baisiu laikotarpiu parodė nepaprastą didvyriškumą, žmoniškumą, kilnumą. Tokių žmonių neįmanoma užmiršti.
P.S.
Aš, Chasia Fišaitė, gimiau 1936 m. rugpjūčio 24 dieną.
Mano tėvas Gdalija Fišas, Abramo, gimęs 1905 m. Jis buvo nužudytas pirmomis karo dienomis – 1941 metų liepos mėnesį.
Mano motina Frida Fišienė (Ringelytė), Giršo, gimė 1914 metų spalio 30 dieną.
Po karo 1948 m. mano motina ištekėjo už Isako Fišerio, Zalmano, gimusio 1905 metų lapkričio 12 dieną. Jis mane įdukrino ir mano pavardė buvo Fišerytė. Isakas Fišeris mirė 1987 metų lapkričio 6 dieną Izraelyje.
1959 metais spalio 3 dieną ištekėjau už Chaimo Kaco, Jakovo, gimusio 1936 metais gruodžio 5 dieną. Lietuvoje mano pavardė buvo Chasia Kacienė, Izraelyje Chasia Katz.