Žydų gelbėtojai

Janonis Antanas

Goda Janonytė-Jankauskienė

MERGYTĖ

– Kokias čia statybas sugalvojai? – neslėpė nustebimo kaimynas, nes, peržengęs Janonių kaimiškos gryčios durų slenkstį, vos neužkliuvo už akmenų ir lentgalių krūvos.
– Mano Marijona ne kokios sveikatos, o mūsų pirtelė tolokai nuo namo. Ateis žiema, sunku jai bus... – aiškino šeimininkas, skubiai praverdamas duris į virtuvę. – O tu čia nestovėk, užeik į vidų.
Virtuvėje be krosnies duonai kepti ir aprūkusios viryklės dar buvo stalas, medinė lova ir keli rankų darbo suolai. Ant vieno pasodinęs svečią, pats šeimininkas prisėdo ant taburetės šalia varstoto, įprastinėje savo darbo ir poilsio vietoje. Jis išsitraukė pypkę bei avies pūslės tabokinę su rūpestingai susmulkinta namine taboka ir ištiesė kaimynui. Neslėpdamas pasitenkinimo tas pasinaudojo šeimininko vaišingumu ir susisuko suktinę.
Simono Janonio taboka garsėjo kokybe ir stiprumu. Tiesa, augindavo tą taboką žmona Marijona, bet žmonos pareiga pasibaigdavo sėja, laistymu, ravėjimu. Tolimesnį paruošimą Simonas niekam nepatikėdavo. Jis tai darydavo labai kruopščiai, neskubėdamas. Paruošimas prasidėdavo nuo lapų skynimo. Vyras juos skindavo tik saulėtomis dienomis, kai visai nukrisdavo rasa. Po to lapus suverdavo ant vielos ir pakabindavo malkinėje, gerai perpučiamoje ir nuo saulės apsaugotoje vietoje. Dažnai eidavo tikrinti, o išdžiovintą taboką nešdavo į virtuvę smulkinti. Visas procesas būdavo tikras ritualas! Laiko sugaišdavo daug, bet už tai tabokos kvapnumas ir stiprumas negalėjo net prilygti pirktinei. Taip sutaupydavo ir šiek tiek pinigų, nes nereikėdavo už pirktinius rūkalus mokėti.
Kai buvo prikimšta ir Simono pypkutė, abu vyrai užsirūkė.
Šeimininkas norėjo kuo greičiau atsikratyti nelaukto svečio, tačiau nekantrumo neparodė. Kai atsisakė kaimyno pasiūlytos pagalbos pradėtoje statyboje, tas nusistebėjo, nes paprastai jie gerai sutardami talkindavo vienas kitam beveik visuose darbuose. Simonas jautėsi nejaukiai, bet atsisakyti kaimyno talkos jis buvo priverstas ne dėl tuščios užgaidos, o dėl svarbios priežasties, apie kurią negalėjo niekam pasakoti. Net geriausiam kaimynui. Tai galėjo atnešti nepataisomą nelaimę ne tik jam ir jo šeimai, o meluoti Janonis nemokėjo. Jam pavyko neparodyti savo jaudulio, o ir svečias kiek pasėdėjęs išėjo, nebeužduodamas daugiau klausimų apie remontą, kuris buvo pradėtas tikrai ne dėl nutolusios pirtelės ir ne dėl žmonos silpnos sveikatos. Priežastis buvo visai kita, bet apie tai žinojo net ne visi šeimos nariai, ką jau kalbėti apie kaimynus.
Tai kas gi įvyko?
Viskas prasidėjo prieš kelias dienas, kai jaunėlis sūnus Antanas paprašė jo leidimo su pakinkytu arkliu nuvažiuoti į Saločius, nors tik buvo iš ten parvykęs dviračiu. Jokių įtarimų tas prašymas nesukėlė, nes į penketą kilometrų nutolusį miestelį įvairiais reikalais sūnus vienas važiavo ne pirmą kartą. Simonas tik nustebo, kai pamatė vežime prikrautą šieną – arkliui pašerti tik glėbio reikėtų, o Antano pakrautojo net savaitei per daug. Tėvas klausiamai pažvelgę į vežimą, tačiau nebespėjo sūnaus nieko pasiteirauti, nes botagu paragintas arklys spėriai truktelėjo vežimą. Sūnus žvelgdamas tėvui į akis, teištarė: „Lauk manęs...“.
Laikai buvo neramūs, ėjo 1941 metai, pasitraukusios rusų kariuomenės vietoje atsirado vokiečių kareiviai, važinėjo vokiškos karinės mašinos, vaikščiojo ginkluoti patruliai. Visą tai buvo miestelyje. Kaime buvo kiek ramiau, tačiau ir čia dažni buvo ginkluotų vyrų apsilankymai. Sklido gandai apie suėmimus. Kaime patyliukais kalbėdavo apie tai, kad Saločiuose nebeliko žydų – jie visi suimti ir uždaryti. Namuose nebuvo leista pasilikti nei moterims, nei vaikams, išvaryti buvo net ligoniai.
Todėl kiekvienas išvykimas iš namų sukeldavo jaudulį pasilikusiems, nes nežinia kada ir kur galėjo paimti darbams vyrus ir jaunas moterys, karo reikmėms atimti vežimą ar arklį, suimti už kokį nors nusižengimą. Įvairių draudimų, perspėjimų buvo visa gausybė. Apie nepaklususių naujosios okupacinės valdžios įstatymams baudimą net iki sušaudymo galima buvo pasiskaityti lietuvių ir vokiečių kalbomis ant stulpų ir namų sienų išklijuotuose lapeliuose. Pradžioje mažai kas į tuos griežtus ir bauginančius perspėjimus kreipė dėmesį, kol netrukus įsitikino grėsmės realumu.
Simonas ilgokai nesulaukė parvažiuojančio sūnaus ir pradėjo nerimauti. Ne tik tėvas, bet ir motina su nerimu vis pasidairydavo į kelią, todėl atidardantį vežimą pasitiko nekantraudami. Antanas kažkodėl nesustojo kieme, o įvažiavo tiesiai į kluoną ir pakvietė tėvą. Kruopščiai užvėręs duris ir neskubėdamas iškinkyti arklio, tyliu balsu kreipėsi į tėvą.
– Man reikia tavo pagalbos, – pratarė ir nusivedė tėvą prie vežimo, kuriame vis dar pūpsojo prieš išvykimą pakrautas šienas. Atsargiai rankiodamas Antanas išmetė kelis glėbius ant kluono grindinio, atidengdamas kažkokį marška uždengtą ryšulį.
– Lipk, tu jau saugi, – ištarė, pakeldamas austinio kraštą ir atidengdamas paslaptingą krovinį.
Senasis Janonis sustingo iš nuostabos, nes vežime pamatę į kamuoliuką susirangiusią kažkokią būtybę. Baukščiai apsidairydama, atsiremdama į jai ištiestą sūnaus ranką, netikėta viešnia nerangiai išlipo iš vežimo.
Tik dabar Simoną žaibu perskrodė mintis, kam sūnui buvo reikalingas tas didelis kiekis šieno. Jis buvo jau matęs tą mergaitę, ir pažinojo jos tėvus. Akimirksniu suprato ir tai, į kokią bėdą ji buvo pakliuvusi ir kodėl turėjo slėptis. Tas juodas negandų ir mirtino pavojaus pritvinkęs debesis, kuris taip nelauktai buvo pakibęs virš tos jaunos ir nekaltos mergaitės galvos, dabar jau tvyrojo ir virš jo ir jo sūnaus, virš visos šeimos ir jų pastogės. Tačiau vyras visiškai negalvojo apie tuos pavojus, gal net džiaugėsi dėl sūnaus poelgio, ypač dėl to, kad jis neieškojo paramos kitur ir pasitikėjo savo tėvais. Žaibiškai sukosi tik jo mintys, pats Simonas tylėdamas stovėjo ir žiūrėjo į atvykėlę.
Matyt nuo ilgo buvimo nepatogioje padėtyje jai buvo nutirpusios ne tik kojos, bet ir visas jos liaunas ir traputis kūnas. Vos pastovėdama mergina atsirėmė į vežimą. Juodi plaukai rėmino išbalusį veidą, kuriame nepatikliai švietė dvi tamsios, tarsi išgąsdinto žvėrelio akys.
– Tai Genutė, o čia mano tėvas, – trupai paaiškino jaunuolis. – Ji kelias dienas pas mus pagyvens. Tu juk sutinki? Ji labai alkana ir pavargusi... Niekas neturi žinoti apie jos buvimą mūsų namuose, nes jai gresia pavojus... Jos tėvus... – nerišliai kalbėjo jaunuolis, o pažvelgęs į merginą ir pamatęs staiga ašaromis patvinkusias jos akis nutilo neužbaigęs sakinio.
Viename pastato gale buvo sukrauta daug šieno, o prie jo pastatytos kopėčios. Vaikinas padėjo atvykėlei užlipti į viršų ir parodė į ten gulintį patalą.
– Aš čia dažnai ilsiuosi ir miegu, dabar tu atsigulk ir pailsėk. Jau gali nusiraminti, o aš netrukus ateisiu ir atnešiu ko nors valgomo, – tyliai kalbėjo Antanas. Jis nusileido kopėčiomis žemyn ir perkėlė jas į kitą vietą atokiau nuo šieno. Tėvas jau buvo iškinkęs arklį ir vedė jį laukan. Abu vyrai tylėdami išėjo iš kluono, rūpestingai uždarydami duris. Antanas paėmė pavadį iš tėvo rankų nuvedė ir pririšo arklį netoliese. Po to atsisėdo malkinėje ant kaladės šalia pypkiuojančio tėvo. Tas tylėdamas žiūrėjo į būdoje gulintį šunį, kuris pražiopsojo paslaptingąją viešnią.
– Reikia prailginti Brisiaus lenciūgo vielą, tada jis pasieks kluono duris, – pagaliau prabilo tėvas. Sūnus pajuto palengvėjimą, nes suprato, kad tėvas ne tik išlaikys jam patikėtą paslaptį, bet ir padės jam mergaitę apsaugoti nuo mirtinos grėsmės.
Jie abu ilgai sėdėjo, kažką patyliukais aptarinėjo. Tada Antanas nuėjo į namus. Atriekęs iš mamos šviežiai iškepto duonos kepalo storą abišalę ir į molinį ąsotį įpylęs pieno, vėl nuskubėjo į kluoną.
Netrukus iš savo vietos pakilo ir Simonas. Neskubėdamas jis nužingsniavo link daržo, kur tarp lysvių bolavo jo Marijonos skarelė. Nelaukta paslaptimi vyras turėjo pasidalinti ir su ja...

Gyvenimas namuose visiškai pasikeitė. Iš pašalės to nesimatė, bet niekas ir neturėjo nieko pastebėti, kaip tik tai ir buvo pagrindinė Janonių užduotis. Paslaptį reikėjo saugoti nuo kaimynų, draugų, pažįstamų, net nuo savo artimųjų. Vienas vienintelis neapgalvotai ištartas žodis galėjo baigtis tragedija – vokiečiai be gailesčio naikino ne tik žydus, bet ir tuos, kurie jiems suteikė bent menkiausią pagalbą. Pasekmės už žydaitės gelbėjimą jiems galėjo būti baisios...
Pradžioje Genutė jautėsi kaip pabaidytas žvirbliukas, liūdėjo tėvų ir kitų jai artimų žmonių. Kurį laiką iš kluono beveik neišeidavo, bet pamažu apsiprato ir ji, ir Janoniai. Mergina pradėjo atlikti net kai kuriuos darbus, pagelbėdama Antano mamai namuose. Į lauką išeidavo tik vakare, kai sutemos ją paslėpdavo nuo svetimų akių. Miegodavo ant šieno, bet vėliau visi įsidrąsino ir mergina kartais pasilikdavo nakvoti kambaryje. Sodyboje pas senelius dažnai apsilankydavo ir ilgokai viešėdavo vyriausios dukros Justinos mažametė mergaitė, jau pramokusi gerai kalbėti. Apsaugoti jos nuo susitikimų su Genute nebuvo įmanoma, todėl visi ilgai suko galvas, ką padaryti, kad Laisvutė naiviu savo čiauškėjimu neišduotų paslapties svetimiems.
Sprendimas netrukus buvo surastas, jis buvo labai paprastas.
Genutę namiškiai nebevadino tikruoju vardu. Smulkaus sudėjimo mergina buvo pradėta vadinti „mergyte“. Janonių kaimynai taip pat turėjo mažą mergaitę, kuri retkarčiais atbėgdavo pas anūkę pažaisti. Nors ji turėjo vardą, tačiau kaip ir Genutė buvo pradėta vadinti „mergyte“, Taip ji visuomet būdavo vadinama mažosios Laisvutės akivaizdoje, kuri greitai įprato jas abi vadinti vienodai. Net saviems kartais sunku buvo susigaudyti, apie kurią „mergytę“ šnekama, ką jau kalbėti apie svetimus.
Tas vardas Genutei prigijo labai ilgam. Praėjus daugeliui metų, kai visi pavojai jau buvo seniai praėję, o ji pati jau buvo subrendusi moteris ir augino sūnų, Janoniai ją dažnai vis dar švelniai vadindavo „mergytė“...
Tokios ir visokios kitokios gudrybės būdavo sugalvojamos ir naudojamos apsisaugant nuo pastoviai tvyrančio pavojaus.
Namo gyventojai įprato visą laiką dairytis į kelią ir klausytis, ar neloja Brisius, perspėdamas apie nelauktus svečius. Jei pasigirsdavo šuns lojimas, ar pasirodydavo koks žmogus, Genutė skubėdavo slėptis.
Virtuvėje pasislėpti nebuvo kur. Iš jos patekdavai į vienintelį kambarį, kuris taip pat slėpynėms netiko, nes jame stovėjo tik audimo staklės, stalas, paties Simono rankomis pagaminta platoka lova ir dar keli rakandai. Jei ateidavo kas nors ir mergaitę užklupdavo namuose, ji bėgdavo į kitą namo galą, kurio Simonas dėl pinigų stygiaus vis dar nesugebėjo įrengti. Jis atstojo šeimai ir sandėlį ir klėtį, jame buvo apstu statybinių medžiagų, kitų daiktų, tarp kurių buvo galima pasislėpti. Į kluoną reikėdavo eiti per didelį atvirą kiemą. Dienos metu jame vaikščioti buvo rizikinga, todėl dažniausiai tekdavo slėptis toje užgriozdintoje patalpoje.
Tik visa bėda, kad į kitą namo galą galėjai patekti tik praeinant priemenę, o ten buvo ir lauko durys. Jei ateidavo pašalinis žmogus, mergaitė turėjo labai skubėti, kol tas dar nepravėrė lauko durų, nes kitaip su atvykėliu ji galėjo susidurti priemenėje. Kartais mergina pasilikdavo kambaryje ir ten tyliai pratūnodavo, kol nekviestas svečias virtuvėje su šeimininkais aptardavo jam rūpimą klausimą. Tai buvo labai pavojinga, nes netyčia sukeltas triukšmas galėjo ją išduoti.
Artėjo žiema. Kluone miegoti ant šieno darėsi šalta, iškritęs sniegas išryškino svetimų akims įtartinus pėdsakus. Reikėjo kažką daryti.
Simonas sugalvojo namuose įrengti slėptuvę. Ilgai jie su sūnumi laužė galvas, kaip įgyvendinti tą sumanymą. Slepiant tikrąją statybos darbų priežastį, jie nutarė namo viduje įrengti pirtį. Nedidelė patalpa buvo atitverta prie pat išėjimo į lauką, sumažinant prieangį. Apie trečdalį galinės naujosios pirtelės sienos sudarė kaminas, šiek tiek išsikišęs į patalpos vidų. Šalia jo sumūryta krosnis.
Iš kitos naujai suręstos patalpos pusės, kaip ir priklauso, taip pat matėsi dalis kamino, bet šoninė siena slėpė tikrąjį pirties galinės sienos storį. Tarp tikrojo kamino ir tariamojo pirties viduje, buvo palikta belangė į šulinį panaši kamera. Ją iš tiesų buvo sunku pastebėti tiek iš pirtelės vidaus, tiek ir iš išorės. Be to, pavykusi buvo ir pati pirtis. Joje su malonumu kaitinosi ne tik visi namiškiai, ne kartą jos malonumais naudojosi ir svetimi. Vyrai rado gerą sprendimą ir be priekaištų jį įgyvendino. Ne veltui Janonis su savo trimis sūnumis duoną dažnai užsidirbdavo statybose miestelyje. Tačiau šį kartą atliktu darbu jie negalėjo niekam pasigirti. Dar ilgai tos pirties paslaptis nebuvo niekam atskleista...
Pati slėptuvė buvo labai maža, joje galėjai tik stovėti, arba atsisėsti sulenktomis kojomis. Į ją patekti galima buvo tik užlipus ant aukšto. Lubų apšiltinimui ant aukšto storu sluoksniu buvo supilti linų spaliai. Jie užtikrintai užmaskuodavo medinį slėptuvės dangtį.
Sutvarkė vyrai ir kitą išėjimą iš kambario. Iki tol jis buvo aklinai užkaltas. Vyrai įstatė duris, pro kurias jau buvo galima tiesiai pasiekti neužbaigtą namo galą. Jas vos geras žingsnis skyrė nuo kopėčių, vedančių į aukštą.
Kartą visi pražiopsojo ir niekas net Brisiaus lojimo neišgirdo. Atvykėliai buvo pastebėti tik kieme. Tai nebuvo šiaip svečiai. Tai buvo ginkluoti vyrai, kurie talkino naujajai valdžiai. Už uolumą jiems buvo suteikta galimybė naudotis ne tik demonstratyviai nešiojamais ginklais, bet ir įeiti be jokio perspėjimo į būstą, atlikti ten kratą, o kilus menkiausiam įtarimui išsigabenti tariamą nusikaltėlį. Teismas kartais būdavo vykdomas vietoje – šūviais.
Tai nebuvo pirmas apsilankymas, tokie vizitai būdavo gana dažni ne tik pas juos, bet ir pas kitus kaimo gyventojus. Tačiau šį kartą vyrai atėjo pagrioviais ir namiškius užklupo netikėtai.
Kelias į slėptuvę buvo atkirstas, nes kitas išėjimas dar nebuvo įrengtas. Mergina kelias akimirkas tarsi į spąstus pakliuvęs paukštelis blaškėsi kambarėlyje. Pasirinkimo nebuvo – ji palindo po lova. Marijona nuleido austinio užtiesalo kraštą ir išėjo iš kambario, palikdama duris į virtuvę praviras. Pati prisėdo šalia jų ant suolelio. Tuo tarpu jos vyras jau sveikinosi su nekviestais svečiais. Tarp jų buvo pažįstamų veidų.
– Na, ar turite namuose svetimų? Rodykite, gal ką slepiate? – subosavo vienas iš jų, nusimesdamas nuo peties šautuvą.
– Ką čia slėpsi svetimą, savų užtenka... Ir kur jau paslėpsi, jei tik vienas kambarys.
– Nesikuklink, nesikuklink... O gal jame kaip tik ką nors ir priglaudei?.. – priartėdamas prie Simono ir alsuodamas pagirių tvaiką į veidą pusiau juokais, pusiau rimtai toliau bosavo žaliūkas, mostelėdamas ranka savo sėbrui.
Tas pasuko link kambario. Jam kelią pastojo sėdinti ant praėjimo Janonienė. Ji neskubėdama pakilo ir lėtais žingsniais įėjusį į kambarį atsisėdo ant lovos, po kuria slėpėsi mergaitė. Vyras vienoje rankoje laikydamas ginklą, kita plačiau pravėrė kambario duris ir žengė per slenkstį...
Tačiau į kambario grindis sukaukšėjo tik vienas batas, kita koja nebuvo perkelta per slenkstį ir pasiliko ant plūktos molinės virtuvės aslos. Stovėdamas tokioje pozoje, vyriškis permetė žvilgsniu kambarį, Akys už nieko neužkliuvo – čia net spintos nebuvo: staklėse bolavo pradėta austi drobė, kampe pastatyta pustuštė lentyna, o ant stalo, kurio nedengė staltiesė, stovėjo siuvimo mašina su siuviniu. Jis dar saugojo jaunų rankų šilumą, nes tik prieš kelias akimirkas čia sėdėjo ir dirbo Genutė, o prie staklių mikliai stumdė šaudyklę Marijonos rankos.
Bet žmogus, pavirtęs skaliku, nepajuto ir nepamatė moterų rankų šilumos ant jų darbo įrankių, nes jam buvo suteiktos tik to gyvūno pareigos, bet nebuvo duota jo uoslė. Iki tragedijos buvo likusi viena akimirka. Viską galėjo nulemti vienas vienintelis žmogaus veiksmas – tereikėjo pasilenkti. Ten buvusių žmonių likimai pakibo ore. Po to veiksmo visų jų gyvenimai būtų pasikeitę. Tačiau jis nepasilenkė...
Antžmogis suklydo. Jis nepadarė to, ką sugebėjo ir privalėjo padaryti atidirbant už ginklą, kuris padarė jį galingu prieš tuos beginklius – vyriškis tiesiog patingėjo ar nepajuto reikalo pasilenkti ir pasižiūrėti po lovą. Ir – pražiopsojo taip geidžiamą grobį...
Žaliūkas paleido durų rankeną. Kambarys jau buvo už jo nugaros. Jis pratarė vyresniajam:
– Nieko čia nėra.
Kas darėsi tuo metu tų žmonių širdyse, sunku buvo vėliau paaiškinti ir jiems patiems, tačiau visi tvirtino vieną – baimės tuo metu tikrai nejuto, matyt per didelė buvo įtampa.
– Na, tai eime, – sukomandavo vadukas. – Šiandien skubame, bet greitai vėl apsilankysime. Paruošk, šeimininke, alaus, tik stipresnio, tu moki jį gerą padaryti, – jau tarpduryje paliepė.
Savo buvusio mokyklos draugo išgelbėta iš mirties nagų, Genė užsibuvo jo tėvų sodyboje. Planuotos kelios dienos virto savaitėmis, mėnesiais. O ir kur jai eiti, kas jos laukė? Čia ja nuoširdžiai rūpinosi ne tik Antanas – Janoniams ji tapo kaip dukra. Šeimininkai pastoviai galvojo, kaip sumažinti merginai gresiantį pavojų.
Visai apsisaugoti nuo nuolatinės grėsmės nebuvo jokių priemonių, nes didžiausią pavojų kėlė pati juodaplaukė mergaitė, jos kilmė ir tautybė. Ji pati niekam nieko blogo savo trumpame gyvenime nebuvo padariusi. Kažkas ją nuteisė myriop, jos nepažindamas. Kažkas sunaikino jos tėvus ir giminaičius. Kažkokie antžmogiai kėsinasi į visą jos tautą. Užvestas baisus naikinimo mechanizmas veikė be priekaištų. Ar galėjo kas pasipriešinti tai siaubingai jėgai?
Mažame, nuošaliame Lietuvos kaimelyje tai išdrįso padaryti paprasta žemdirbių šeima. Negalvojo tada apie savo poelgio ypatingumą – jie tiesiog stengėsi padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui, nes kitą kartą pagalbos ranka gal bus ištiesta jiems, o gal jos prireiks jų vaikams.
Viskas turi savo pradžią ir pabaigą. Pasibaigė karas, atnešęs pasauliui gausybę nelaimių. Sustojo daug metų veikusi žmonių mėsmalė. Tačiau neilgam. Išvaduotojai įsuko savąją. Ir vėl ašaros, dejonės, kraujas.
Tačiau juodaplaukei merginai tas pavasaris buvo jos laisvės atgavimo pavasaris. Ji vėl galėjo nebijodama vaikščioti, džiaugtis saulės spinduliais, kvėpuoti iki apsvaigimo, dainuoti, šokti.
Tai buvo dar ir jos meilės pavasaris, teisybės dėlei – jų meilės pavasaris – jos ir Antano. Tie namai merginai buvo labai dosnūs, jie suteikė ne vien prieglobstį. Čia ji gavo dvi didžiulės dovanas – tie žmonės jai dovanojo gyvenimą ir mylimąjį.

Kaunas, 2005 gegužės 10
raktažodžiai: gelbėtojai Antanas Janonis
Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija