Žydų gelbėtojai
Janulaitytė-Lilienė Bronė Eugenija
Pirmoje lietuviškoje knygoje apie žydų gelbėtojus, pasirodžiusioje 1967 metais, (sudarytoja Sofija Binkienė) publikuojamas gydytojo Mirono Ginko straipsnis Vytautas Žakavičius, kuriame aprašytas išskirtinis savo žiaurumu nuosprendis žydų gelbėtojams – už pagalbą žydams 1944-ųjų liepą Kauno IX Forte nužudyti Šakių rajono gyventojai – Vytautas Žakavičius (Žakovičius), Bronius Jocevičius ir Jonas Petrauskas. Kartu suimto Daukantiškių kaimo gyventojo Prano Simokaičio tiksli žūties vieta nežinoma. Patyręs daug kančių ir išbandymų, per stebuklą tada išsigelbėjo Daukantiškių kaimo gyventojas Jonas Janulaitis.
Liudija Bronė Eugenija Lilienė (Janulaitytė):
Mano tėvelis ir mama vokiečių okupacijos metais slėpė dvi moteris ir mažą mergytę. Šias moteris rekomendavo gydytojas Žakavičius. Žydų tautybės piliečiai buvo laikomi pas septynis ar aštuonis gyventojus, taip pat ir pas mano tėvelį Joną Janulaitį, ūkininką, veterinarijos felčerį, pas siuvėją Petrauską, pas mano tėvelio draugą ūkininką Praną Simokaitį, pas gydytoją Vytautą Žakavičių, kuris ir parvežė visus šiuos žmones ir išdalijo pažįstamiems, gyvenusiems kilometro ar dviejų atstumu. Buvo dar du ūkininkai, kurie slėpė žydus, bet jų pavardžių ir kur jie gyveno, nežinau.
Ankstyvą pavasarį, dar buvo sniego, atvažiavo policijos pareigūnai ir suėmė pas mus gyvenusias žydes. Pas mus jos gyveno nesislapstydamos, nueidavo pas Simokaitį, pas Petrauską, kur gyveno jų draugai, draugės ar artimieji. Policija jas rado kambary, pasakė rengtis ir važiuoti kartu. Policininkai buvo vietiniai iš Gelgaudiškio, lietuviai. Tėvelis dar liko namuose, girdėjau, kaip sakė, jog esame įskųsti, kad laikome žydus. Po kelių valandų, jau pavakary, atvažiavo du policijos pareigūnai iš Gelgaudiškio ir pasakė, kad suima tėvelį už žydų slėpimą. Gerai atsimenu, kaip mes su mama verkėme ir prašėme dovanoti, bet niekas mūsų neklausė. Iš Gelgaudiškio nuovados juos išvežė į Šakius, iš Šakių – į Marijampolės kalėjimą. Netrukus pervežė į Kauno kalėjimą. Aš, paauglė, į Kauno kalėjimą vežiau tėveliui darbužių, maisto, bet mane nuo kalėjimo vokiečių kareiviai nuvijo, nieko negalėjau tėveliui perduoti. Vėliau tėvelis buvo išvežtas į Kėdainius, kur vokiečiai statė aerodromą. Iš Rytų priartėjus frontui, sovietai bombardavo vokiečių statomą aerodromą ir tada tėveliui pavyko pabėgti...
Vieną vasaros pavakarę aš pirmoji pamačiau ateinantį vyrą su didele barzda, išsigandau ir verkdama nubėgau pas mamą. Jis buvo nepanašus į žmogų, vieni kaulai ir oda, todėl aš ir neatpažinau tėvelio. Tėvelis sakė, kad jo draugai likę IX forte sušaudyti kartu su žydų tautybės piliečiais. Tėtis pats stebėjosi, kad liko gyvas ir kodėl jį išvežė į Kėdainių aerodromo statybą. Vis sakydavo, kad tai Dievo apvaizda nulėmė jo likimą.
Vytautas Žakavičius pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu 2002 metais, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2001 metais. Per šią ceremoniją įamžinti ir jo bendražygių, nužudytų ar nukentėjusių už pagalbą žydams, vardai.
Liudija Bronė Eugenija Lilienė (Janulaitytė):
Mano tėvelis ir mama vokiečių okupacijos metais slėpė dvi moteris ir mažą mergytę. Šias moteris rekomendavo gydytojas Žakavičius. Žydų tautybės piliečiai buvo laikomi pas septynis ar aštuonis gyventojus, taip pat ir pas mano tėvelį Joną Janulaitį, ūkininką, veterinarijos felčerį, pas siuvėją Petrauską, pas mano tėvelio draugą ūkininką Praną Simokaitį, pas gydytoją Vytautą Žakavičių, kuris ir parvežė visus šiuos žmones ir išdalijo pažįstamiems, gyvenusiems kilometro ar dviejų atstumu. Buvo dar du ūkininkai, kurie slėpė žydus, bet jų pavardžių ir kur jie gyveno, nežinau.
Ankstyvą pavasarį, dar buvo sniego, atvažiavo policijos pareigūnai ir suėmė pas mus gyvenusias žydes. Pas mus jos gyveno nesislapstydamos, nueidavo pas Simokaitį, pas Petrauską, kur gyveno jų draugai, draugės ar artimieji. Policija jas rado kambary, pasakė rengtis ir važiuoti kartu. Policininkai buvo vietiniai iš Gelgaudiškio, lietuviai. Tėvelis dar liko namuose, girdėjau, kaip sakė, jog esame įskųsti, kad laikome žydus. Po kelių valandų, jau pavakary, atvažiavo du policijos pareigūnai iš Gelgaudiškio ir pasakė, kad suima tėvelį už žydų slėpimą. Gerai atsimenu, kaip mes su mama verkėme ir prašėme dovanoti, bet niekas mūsų neklausė. Iš Gelgaudiškio nuovados juos išvežė į Šakius, iš Šakių – į Marijampolės kalėjimą. Netrukus pervežė į Kauno kalėjimą. Aš, paauglė, į Kauno kalėjimą vežiau tėveliui darbužių, maisto, bet mane nuo kalėjimo vokiečių kareiviai nuvijo, nieko negalėjau tėveliui perduoti. Vėliau tėvelis buvo išvežtas į Kėdainius, kur vokiečiai statė aerodromą. Iš Rytų priartėjus frontui, sovietai bombardavo vokiečių statomą aerodromą ir tada tėveliui pavyko pabėgti...
Vieną vasaros pavakarę aš pirmoji pamačiau ateinantį vyrą su didele barzda, išsigandau ir verkdama nubėgau pas mamą. Jis buvo nepanašus į žmogų, vieni kaulai ir oda, todėl aš ir neatpažinau tėvelio. Tėvelis sakė, kad jo draugai likę IX forte sušaudyti kartu su žydų tautybės piliečiais. Tėtis pats stebėjosi, kad liko gyvas ir kodėl jį išvežė į Kėdainių aerodromo statybą. Vis sakydavo, kad tai Dievo apvaizda nulėmė jo likimą.
Vytautas Žakavičius pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu 2002 metais, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2001 metais. Per šią ceremoniją įamžinti ir jo bendražygių, nužudytų ar nukentėjusių už pagalbą žydams, vardai.