Žydų gelbėtojai
Jonaitis Henrikas
Marija Rolnikaitė
MOKYTOJAS
Paprastai žodis „mokytojas“ siejamas su mokykliniu gyvenimo laikotarpiu ir tam tikru dėstomuoju dalyku.
Aš noriu pakalbėti apie vieną savo mokytoją, dabar Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto docentą Henriką Jonaitį, kuris liko mokytoju ir draugu visam gyvenimui.
Buvo 1941 metų birželis. Karo išvakarės. Išlaikiau paskutinį septintosios klasės egzaminą. Linksmu būreliu išskubėjome iš mokyklos į kiną žiūrėti filmo „Didysis valsas“, o po to išsiskirstėme po namus, susitarę rytojaus dieną važiuoti į Trakus.
Tačiau rytą sustaugė sirenos. Sugriaudėjo bombos. Griuvo namai. Sugriuvo gyvenimas.
Mes pasimetėme nuo tėvo ir prieš svastikuotus ateivius atsidūrėme baisiai vienišos, prislėgtos, bejėgės – motina ir keturi vaikai, – dar dvi mano seserys (viena vyresnė, kita pirmaklasė) ir penkerių metų broliukas.
Po kelių dienų nuėjau į mokyklą pažymėjimo. Bet buvęs bendramokslis, dar taip neseniai tariamas draugas, neįsileido. Stumiama traukiausi atatupsta, vis negalėdama suvokti, kad mane varo iš mano mokyklos.
Ir visgi mokyklon patekau. Už rankos, lyg tėvas pirmaklasę, įvedė mane mokytojas Henrikas Jonaitis, pravaręs netikėlį nuo kelio. Ir man staiga pasidarė ramu, gera, dingo ir nuoskauda, ir baimė. Tik nesinorėjo paleisti tos rankos ir vėl pajusti bejėgį vienišumą. Nuo tos valandos mokytojo rankos buvo ištiestos ilgam.
Štai fašistai uždėjo Vilniaus miesto žydams penkių milijonų rublių kontribuciją, už kurios nesurinkimą grasino visus sušaudyti. Ir mokytojo ranka siekia piniginės, išima visą negausų jos turinį ir prideda prie mūsų nešamų pinigų.
Mus uždaro į getą. H. Jonaitis, palydi, įdavęs net savo duonos davinį. Neramus dėl mūsų likimo (aš buvau pasimetusi nuo mamos), jis pasinaudoja pirmų dienų maišatim bei nebaigtomis statyti užtvaromis ir vaikšto po getą, sargybiniams pasivadinęs sanitariniu inspektorium. O juk fašistams talkininkavo ir keli mūsų mokyklos mokiniai, kurie, jį susitikę, be abejo būtų išdavę.
Už paramą žydams ir net jų daiktų saugojimą tebuvo viena bausmė – mirtis. H. Jonaitis išsaugojo visą tėvo biblioteką, net neišbraukęs pirmajame knygų puslapyje įrašytos jų tikrojo savininko pavardės. Jis, nepaisydamas mamos prašymų nerizikuoti, būti atsargesniu, pats atnešdavo prie geto vartų maisto produktų ir daiktų, laukdamas progos kaip nors juos perduoti. O kartą jis visą ilgą ir gūdžią rudens naktį prastovėjo netoli geto vartų. Mat, sužinojo, kad naktį varė šaudyti. Tai sergėjo, – jei mus varys, gal pavyks kaip nors išgelbėti.
Kiekvienas toks stovėjimas prie geto vartų, kiekvienas mums perduotas drabužis, duonos kepaliukas ar net tartas žodis jam galėjo baigtis Paneriais. O Paneriuose žudė. Gyvus vertė į duobes. Vaikams skaldė galvytes.
Aš labai bijojau mirties. Bet ir gyventi buvo nepaprastai sunku: išvaryta iš mokyklos, iš namų ir tykoma nužudyti. Ir mano keturiolikmetė vaizduotė piešė man žmones anapus geto tvorų tik tokius, kokiais matydavau mūsų budelius – vokiškuosius fašistus ir vietinius parsidavėlius.
Kažin kur būtų nuklydusios mano vaikiškos pažiūros, jei ne mokytojas Jonaitis. Ne todėl, kad badaujant kiekvienas duonos kąsnis yra reikšmingas. Ne todėl, kad vylėmės, gal, pavyks, jam padedant, išsigelbėti. Ne. Aš ėmiau suprasti, kad anapus geto gyvena geri žmonės, tokie, kaip mokytojas Jonaitis, ir žmonių draugystei tautybė neturi reikšmės. O fašistų neapykanta bejėgė prieš žmogiškumą. Aš patikėjau gėrio pergale prieš blogį.
Ir tas tikėjimas labai padėjo man nepalūžti visus ilgus metus fašistų koncentracijos stovyklose. Jei pasidarydavo nepakenčiamai sunku, – stengdavausi prisiminti Vilnių ir mokytoją Jonaitį.
Autorės prierašas
Mielas drauge Jonaiti! Aš žinau, Jūs labai kuklus ir nemėgstate klausyti apie save gražių žodžių, ir aš stengiausi jų vengti. Bet jei Jūsų gyvenimas, poelgiai, darbštumas (apie kurį čia nebuvo progos pakalbėti) tapo man pavyzdžiu, kodėl juo netapti kitiems? Tikiuosi, kad vardan to atleisite man tokį, anot Jūsų, išaukštinimą.
Henrikas Jonaitis fizikos-matematikos mokslų kandidatas gimė 1913 m. liepos 15 d. Vilniuje. Baigė Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto fizikos-matematikos fakultetą bei Vilniaus Pedagoginio instituto geografijos fakultetą. Nuo 1944 m. Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto dėstytojas,nuo 1958 m. docentas, nuo 1960 m. bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros vedėjas. Paskelbė brošiūrų ir mokslinių straipsnių molekulinės spektroskopijos, fizikos dėstymo metodikos ir kitais klausimais.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
MOKYTOJAS
Paprastai žodis „mokytojas“ siejamas su mokykliniu gyvenimo laikotarpiu ir tam tikru dėstomuoju dalyku.
Aš noriu pakalbėti apie vieną savo mokytoją, dabar Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto docentą Henriką Jonaitį, kuris liko mokytoju ir draugu visam gyvenimui.
Buvo 1941 metų birželis. Karo išvakarės. Išlaikiau paskutinį septintosios klasės egzaminą. Linksmu būreliu išskubėjome iš mokyklos į kiną žiūrėti filmo „Didysis valsas“, o po to išsiskirstėme po namus, susitarę rytojaus dieną važiuoti į Trakus.
Tačiau rytą sustaugė sirenos. Sugriaudėjo bombos. Griuvo namai. Sugriuvo gyvenimas.
Mes pasimetėme nuo tėvo ir prieš svastikuotus ateivius atsidūrėme baisiai vienišos, prislėgtos, bejėgės – motina ir keturi vaikai, – dar dvi mano seserys (viena vyresnė, kita pirmaklasė) ir penkerių metų broliukas.
Po kelių dienų nuėjau į mokyklą pažymėjimo. Bet buvęs bendramokslis, dar taip neseniai tariamas draugas, neįsileido. Stumiama traukiausi atatupsta, vis negalėdama suvokti, kad mane varo iš mano mokyklos.
Ir visgi mokyklon patekau. Už rankos, lyg tėvas pirmaklasę, įvedė mane mokytojas Henrikas Jonaitis, pravaręs netikėlį nuo kelio. Ir man staiga pasidarė ramu, gera, dingo ir nuoskauda, ir baimė. Tik nesinorėjo paleisti tos rankos ir vėl pajusti bejėgį vienišumą. Nuo tos valandos mokytojo rankos buvo ištiestos ilgam.
Štai fašistai uždėjo Vilniaus miesto žydams penkių milijonų rublių kontribuciją, už kurios nesurinkimą grasino visus sušaudyti. Ir mokytojo ranka siekia piniginės, išima visą negausų jos turinį ir prideda prie mūsų nešamų pinigų.
Mus uždaro į getą. H. Jonaitis, palydi, įdavęs net savo duonos davinį. Neramus dėl mūsų likimo (aš buvau pasimetusi nuo mamos), jis pasinaudoja pirmų dienų maišatim bei nebaigtomis statyti užtvaromis ir vaikšto po getą, sargybiniams pasivadinęs sanitariniu inspektorium. O juk fašistams talkininkavo ir keli mūsų mokyklos mokiniai, kurie, jį susitikę, be abejo būtų išdavę.
Už paramą žydams ir net jų daiktų saugojimą tebuvo viena bausmė – mirtis. H. Jonaitis išsaugojo visą tėvo biblioteką, net neišbraukęs pirmajame knygų puslapyje įrašytos jų tikrojo savininko pavardės. Jis, nepaisydamas mamos prašymų nerizikuoti, būti atsargesniu, pats atnešdavo prie geto vartų maisto produktų ir daiktų, laukdamas progos kaip nors juos perduoti. O kartą jis visą ilgą ir gūdžią rudens naktį prastovėjo netoli geto vartų. Mat, sužinojo, kad naktį varė šaudyti. Tai sergėjo, – jei mus varys, gal pavyks kaip nors išgelbėti.
Kiekvienas toks stovėjimas prie geto vartų, kiekvienas mums perduotas drabužis, duonos kepaliukas ar net tartas žodis jam galėjo baigtis Paneriais. O Paneriuose žudė. Gyvus vertė į duobes. Vaikams skaldė galvytes.
Aš labai bijojau mirties. Bet ir gyventi buvo nepaprastai sunku: išvaryta iš mokyklos, iš namų ir tykoma nužudyti. Ir mano keturiolikmetė vaizduotė piešė man žmones anapus geto tvorų tik tokius, kokiais matydavau mūsų budelius – vokiškuosius fašistus ir vietinius parsidavėlius.
Kažin kur būtų nuklydusios mano vaikiškos pažiūros, jei ne mokytojas Jonaitis. Ne todėl, kad badaujant kiekvienas duonos kąsnis yra reikšmingas. Ne todėl, kad vylėmės, gal, pavyks, jam padedant, išsigelbėti. Ne. Aš ėmiau suprasti, kad anapus geto gyvena geri žmonės, tokie, kaip mokytojas Jonaitis, ir žmonių draugystei tautybė neturi reikšmės. O fašistų neapykanta bejėgė prieš žmogiškumą. Aš patikėjau gėrio pergale prieš blogį.
Ir tas tikėjimas labai padėjo man nepalūžti visus ilgus metus fašistų koncentracijos stovyklose. Jei pasidarydavo nepakenčiamai sunku, – stengdavausi prisiminti Vilnių ir mokytoją Jonaitį.
Autorės prierašas
Mielas drauge Jonaiti! Aš žinau, Jūs labai kuklus ir nemėgstate klausyti apie save gražių žodžių, ir aš stengiausi jų vengti. Bet jei Jūsų gyvenimas, poelgiai, darbštumas (apie kurį čia nebuvo progos pakalbėti) tapo man pavyzdžiu, kodėl juo netapti kitiems? Tikiuosi, kad vardan to atleisite man tokį, anot Jūsų, išaukštinimą.
Henrikas Jonaitis fizikos-matematikos mokslų kandidatas gimė 1913 m. liepos 15 d. Vilniuje. Baigė Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto fizikos-matematikos fakultetą bei Vilniaus Pedagoginio instituto geografijos fakultetą. Nuo 1944 m. Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto dėstytojas,nuo 1958 m. docentas, nuo 1960 m. bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros vedėjas. Paskelbė brošiūrų ir mokslinių straipsnių molekulinės spektroskopijos, fizikos dėstymo metodikos ir kitais klausimais.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967