Žydų gelbėtojai
Kalendraitė-Surkienė Viktorija
Andrejus ir Monika Kalendros, jų dukterys Viktorija, Morta, Zofija ir Nijolė
Icikas Gordimeris prieškariu gyveno Papilėje. Jis buvo kalvis, šeima turėjo metalo parduotuvę. 1937 metais Sonia ir Icikas Gordimeriai persikėlė į Šiaulius. 1941-ųjų birželį naciams užėmus Šiaulius, šeima buvo priversta persikelti į getą. 1943 metų lapkričio 5 dieną Šiaulių gete buvo įvykdyta Vaikų akcija. Iciko sūnus Jona Gordimeris ir jo brolis Šolomas (Simas) buvo paslėpti rūsyje, kur jie išbuvo 3 dienas. Per šias dienas Icikas susisiekė su Andrejumi Kalendra. Kalendra turėjo ūkį prie Žarėnų ir buvo nuolatinis Iciko parduotuvės pirkėjas. Icikas labai gerai pažinojo Kalendrą ir juo pasitikėjo. Andrejus Kalendra buvo gerai žinomas savo krašte, gerbiamas visų aplinkinių. Po to, kai Icikas pasikalbėjo su Kalendra, pastarasis surengė gelbėjimo operaciją, įtraukdamas į ją savo gimines ir draugus. Šolomą išnešė iš geto bulvių maiše ir nuvežė į Kalendrų sodybą. Ten jis buvo pristatytas kaip pabėgėlis iš Rusijos. Šolomas liko ūkyje nuo 1943 m. lapkričio iki 1945 m. vasaros. Andrejus ir Monika Kalendros turėjo 5 dukras: Viktoriją, Mortą, Sofiją, Nijolę ir Aną. 1951 metais Andrejus Kalendra, jo žmona Monika ir duktė Morta buvo ištremti į Sibirą. Andrejus ten ir mirė, o jo žmona ir duktė vėliau grįžo į Lietuvą.
Tą patį rytą, kai Šolomas buvo nugabentas pas Kalendras, Joną pasiėmė Antanas Plekavičius ir nuvežė Joną ir jo tėvus pas Steponą ir Marijoną Garbačiauskus. Marijona buvo Kalendros sesuo. Garbačiauskų šeimoje augo 5 vaikai: Steponas, Marytė, Stanislovas, Adolfina ir Onutė.
Išbuvusi pas Garbačiauskus 3 savaites, šeima persikėlė pas Vaškius. Tai buvo jauna pora, jie buvo geri Andrejaus Kalendros draugai. Jona Gordimeris gyveno Vaškių sodyboje iki 1943 m. pabaigos, o jo tėvai slapstėsi ten iki karo pabaigos. 1945 metų liepos 29 d. Vaškius nužudė rusai – už tai, kai Augustas atsisakė tarnauti Rusijos armijoje. Jų vienų metų sūnų pasiėmė ir užaugino Zelma Vaškytė, Augusto sesuo.
1943-iųjų gruodžio pabaigoje Joną nuvežė pas Zelmą Vaškytę. Visiems buvo sakoma, kad jis pabėgėlis iš Latvijos, nes Zelma buvo latvė. Jona liko jos ūkyje iki 1944-ųjų rugpjūčio. Po karo Zelmą ištrėmė į Sibirą, ji ten kalėjo 10 metų. Vėliau Zelma grįžo į Lietuvą, mirė 1991 metais.
1944 rugpjūtį Jona buvo perkeltas pas Plekavičius. Antanas Plekavičius buvo geras Andrejaus Kalendros draugas. Šeimoje buvo dvi dukterys. Gordimeriai pasiėmė sūnus iš Plekavičių 1945 metais.
Po karo, 1945 metais, Gordimeris išvyko iš Lietuvos į JAV.
1947 metais, sužinoję apie Kalendrų šeimos likimą, Garbačiauskai pabėgo iš namų, slapstėsi pas draugus ir taip sugebėjo išvengti Sibiro.
10-e dešimtmetyje George (Jona) Gordimeris susirašinėjo su 3 Kalendrų dukromis, su Garbačiausko sūnumi ir Plekavičiaus dukterimi.
Icikas Gordimeris prieškariu gyveno Papilėje. Jis buvo kalvis, šeima turėjo metalo parduotuvę. 1937 metais Sonia ir Icikas Gordimeriai persikėlė į Šiaulius. 1941-ųjų birželį naciams užėmus Šiaulius, šeima buvo priversta persikelti į getą. 1943 metų lapkričio 5 dieną Šiaulių gete buvo įvykdyta Vaikų akcija. Iciko sūnus Jona Gordimeris ir jo brolis Šolomas (Simas) buvo paslėpti rūsyje, kur jie išbuvo 3 dienas. Per šias dienas Icikas susisiekė su Andrejumi Kalendra. Kalendra turėjo ūkį prie Žarėnų ir buvo nuolatinis Iciko parduotuvės pirkėjas. Icikas labai gerai pažinojo Kalendrą ir juo pasitikėjo. Andrejus Kalendra buvo gerai žinomas savo krašte, gerbiamas visų aplinkinių. Po to, kai Icikas pasikalbėjo su Kalendra, pastarasis surengė gelbėjimo operaciją, įtraukdamas į ją savo gimines ir draugus. Šolomą išnešė iš geto bulvių maiše ir nuvežė į Kalendrų sodybą. Ten jis buvo pristatytas kaip pabėgėlis iš Rusijos. Šolomas liko ūkyje nuo 1943 m. lapkričio iki 1945 m. vasaros. Andrejus ir Monika Kalendros turėjo 5 dukras: Viktoriją, Mortą, Sofiją, Nijolę ir Aną. 1951 metais Andrejus Kalendra, jo žmona Monika ir duktė Morta buvo ištremti į Sibirą. Andrejus ten ir mirė, o jo žmona ir duktė vėliau grįžo į Lietuvą.
Tą patį rytą, kai Šolomas buvo nugabentas pas Kalendras, Joną pasiėmė Antanas Plekavičius ir nuvežė Joną ir jo tėvus pas Steponą ir Marijoną Garbačiauskus. Marijona buvo Kalendros sesuo. Garbačiauskų šeimoje augo 5 vaikai: Steponas, Marytė, Stanislovas, Adolfina ir Onutė.
Išbuvusi pas Garbačiauskus 3 savaites, šeima persikėlė pas Vaškius. Tai buvo jauna pora, jie buvo geri Andrejaus Kalendros draugai. Jona Gordimeris gyveno Vaškių sodyboje iki 1943 m. pabaigos, o jo tėvai slapstėsi ten iki karo pabaigos. 1945 metų liepos 29 d. Vaškius nužudė rusai – už tai, kai Augustas atsisakė tarnauti Rusijos armijoje. Jų vienų metų sūnų pasiėmė ir užaugino Zelma Vaškytė, Augusto sesuo.
1943-iųjų gruodžio pabaigoje Joną nuvežė pas Zelmą Vaškytę. Visiems buvo sakoma, kad jis pabėgėlis iš Latvijos, nes Zelma buvo latvė. Jona liko jos ūkyje iki 1944-ųjų rugpjūčio. Po karo Zelmą ištrėmė į Sibirą, ji ten kalėjo 10 metų. Vėliau Zelma grįžo į Lietuvą, mirė 1991 metais.
1944 rugpjūtį Jona buvo perkeltas pas Plekavičius. Antanas Plekavičius buvo geras Andrejaus Kalendros draugas. Šeimoje buvo dvi dukterys. Gordimeriai pasiėmė sūnus iš Plekavičių 1945 metais.
Po karo, 1945 metais, Gordimeris išvyko iš Lietuvos į JAV.
1947 metais, sužinoję apie Kalendrų šeimos likimą, Garbačiauskai pabėgo iš namų, slapstėsi pas draugus ir taip sugebėjo išvengti Sibiro.
10-e dešimtmetyje George (Jona) Gordimeris susirašinėjo su 3 Kalendrų dukromis, su Garbačiausko sūnumi ir Plekavičiaus dukterimi.