Žydų gelbėtojai
Karalevičius Leonardas Genrikas
Stanislava KARALEVIČIENĖ (1902–1981)
Pranas KARALEVIČIUS (1900–1979)
Šaudė žydus. Suvarė jų daug – ne dešimt, ne šimtą – daug daugiau. Be kaltės kaltų – vyrų, moterų, vaikų, iš visų aplinkinių kaimų. Sumušti, vienmarškiniai jie pasitiko mirtį. Liko gyvi tik keletas sugebėjusių pasislėpti, tarp jų ir Alpertų šeimyna. Alpertai slėpėsi pas stalių Praną Karalevičių. Karo metu Stasė Karalevičienė su vyru išgelbėjo aštuoniolika gyvybių.
Duktė Elena Karalevičiūtė-Čepanonienė prisimena:
„Buvau kokių septynerių metų maža mergaitė. Pradėjus persekioti žydus, pas tėvelius į Bijūnų kaimą, prašydami pagalbos atėjo Alpertai, kiek vėliau visi kiti. Jiems per naktį kluone buvo iškastas bunkeris. Netrukus iš geto atvežė Šmuilovičienę su trimečiu sūnumi Pineriu. Kol motina slėpėsi bunkeryje, berniukas gyveno šeimoje, neva įsūnytas daugiavaikės Stasės Karalevičienės sesers. Karalevičiai nepaprastai pamilo berniuką, prisirišo prie jo. Po karo jiems buvo sunku išsiskirti.“
Kai Semeliškėse tratėjo į žydus atsukti automatai, miške Beilė Alpertienė, anytos padedama, pagimdė mergaitę. Anyta vos spėjo pasakyti: „Bėk, vaikeli, aš liksiu su mažyle.“ Beilė pabėgo, po dienos jau buvo pas Karalevičius, o anytai su kūdikiu ant rankų pasprukti nepavyko. Šautuvo buože užmušė naujagimę, po to ir ją pačią.
O sunkiausia, pasak Elenos, buvo aprengti, išmaitinti, apiprausti įnamius. Karalevičiai, turėję aštuonis hektarus žemės, sugebėjo pavalgydinti ne tik savo šeimą, bet ir daugiau kaip tuziną svetimų valgytojų. Išvirus sriubą, motina Elenai ant kaklo pakabindavo katiliuką, apgaubdavo ją stora skara ir liepdavo nešti į kluoną. „...Kartais taip norėdavosi valgyti, bet mama duonos gabalą liepdavo nešti badaujantiems žmonėms,“ – sako ji. Elena matė ir kaip sunkiai motina virindavo pelenuose žydų drabužius, daugelis jų turėjo utelių. Pirties taip pat nebuvo, prausėsi slapta visi paeiliui viename kubile. Buvusi gera audėja, Stasė Karalevičienė ne vienam padovanojo marškinius.
Išgelbėta Cilė Levinienė 1999 m. birželį iš Berlyno rašė:
„Karui prasidėjus, buvau aštuonerių metų mergaitė, tačiau kaip tik vaikystės atsiminimai išliko pakankamai ryškūs. Būdama vaikas nelabai įžiūrėjau įvykių priežastis, tiesiog supratau, kas vyksta aplink mane, kokie pavojai man gresia, iš kur jie kyla, ko reikia saugotis, kaip elgtis pavojaus atveju. Karui prasidėjus, pastovaus prieglobsčio praktiškai neturėjau. Buvau perduodama iš rankų į rankas, kadangi žmonės tikriausiai neturėjo pakankamai sąlygų mane laikyti, ir, matyt, turėjo rimtą pagrindą bijoti kaimynų.
Saugiai pirmą kartą pasijutau pas Stasę ir Praną Karalevičius. Jie manęs gailėjosi, saugojo, mylėjo. Lygiai taip pat su manimi elgėsi ir vaikai, kurie puikiai žinojo, kas esu, kadangi iki karo mano tėveliai pas juos lankydavosi ir mane ten veždavosi. Elena ir Henrikas mane saugojo, esant pavojui slėpdavo, jausdavosi atsakingi už mano likimą.“
Nesididžiavo ir nesigyrė Pranas Karalevičius savo darbais, pasiaukojimu, kilnumu ir drąsa. Ramiai pabaigė savo dienas. Bene didžiausia dovana už jo triūsą bus per laidotuves lydėjusi milžiniška minia žmonių. „Tokio kilnaus žmogaus mūsų parapijoje nėra ir nebus“, – sakė žmonės.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Pranas KARALEVIČIUS (1900–1979)
Šaudė žydus. Suvarė jų daug – ne dešimt, ne šimtą – daug daugiau. Be kaltės kaltų – vyrų, moterų, vaikų, iš visų aplinkinių kaimų. Sumušti, vienmarškiniai jie pasitiko mirtį. Liko gyvi tik keletas sugebėjusių pasislėpti, tarp jų ir Alpertų šeimyna. Alpertai slėpėsi pas stalių Praną Karalevičių. Karo metu Stasė Karalevičienė su vyru išgelbėjo aštuoniolika gyvybių.
Duktė Elena Karalevičiūtė-Čepanonienė prisimena:
„Buvau kokių septynerių metų maža mergaitė. Pradėjus persekioti žydus, pas tėvelius į Bijūnų kaimą, prašydami pagalbos atėjo Alpertai, kiek vėliau visi kiti. Jiems per naktį kluone buvo iškastas bunkeris. Netrukus iš geto atvežė Šmuilovičienę su trimečiu sūnumi Pineriu. Kol motina slėpėsi bunkeryje, berniukas gyveno šeimoje, neva įsūnytas daugiavaikės Stasės Karalevičienės sesers. Karalevičiai nepaprastai pamilo berniuką, prisirišo prie jo. Po karo jiems buvo sunku išsiskirti.“
Kai Semeliškėse tratėjo į žydus atsukti automatai, miške Beilė Alpertienė, anytos padedama, pagimdė mergaitę. Anyta vos spėjo pasakyti: „Bėk, vaikeli, aš liksiu su mažyle.“ Beilė pabėgo, po dienos jau buvo pas Karalevičius, o anytai su kūdikiu ant rankų pasprukti nepavyko. Šautuvo buože užmušė naujagimę, po to ir ją pačią.
O sunkiausia, pasak Elenos, buvo aprengti, išmaitinti, apiprausti įnamius. Karalevičiai, turėję aštuonis hektarus žemės, sugebėjo pavalgydinti ne tik savo šeimą, bet ir daugiau kaip tuziną svetimų valgytojų. Išvirus sriubą, motina Elenai ant kaklo pakabindavo katiliuką, apgaubdavo ją stora skara ir liepdavo nešti į kluoną. „...Kartais taip norėdavosi valgyti, bet mama duonos gabalą liepdavo nešti badaujantiems žmonėms,“ – sako ji. Elena matė ir kaip sunkiai motina virindavo pelenuose žydų drabužius, daugelis jų turėjo utelių. Pirties taip pat nebuvo, prausėsi slapta visi paeiliui viename kubile. Buvusi gera audėja, Stasė Karalevičienė ne vienam padovanojo marškinius.
Išgelbėta Cilė Levinienė 1999 m. birželį iš Berlyno rašė:
„Karui prasidėjus, buvau aštuonerių metų mergaitė, tačiau kaip tik vaikystės atsiminimai išliko pakankamai ryškūs. Būdama vaikas nelabai įžiūrėjau įvykių priežastis, tiesiog supratau, kas vyksta aplink mane, kokie pavojai man gresia, iš kur jie kyla, ko reikia saugotis, kaip elgtis pavojaus atveju. Karui prasidėjus, pastovaus prieglobsčio praktiškai neturėjau. Buvau perduodama iš rankų į rankas, kadangi žmonės tikriausiai neturėjo pakankamai sąlygų mane laikyti, ir, matyt, turėjo rimtą pagrindą bijoti kaimynų.
Saugiai pirmą kartą pasijutau pas Stasę ir Praną Karalevičius. Jie manęs gailėjosi, saugojo, mylėjo. Lygiai taip pat su manimi elgėsi ir vaikai, kurie puikiai žinojo, kas esu, kadangi iki karo mano tėveliai pas juos lankydavosi ir mane ten veždavosi. Elena ir Henrikas mane saugojo, esant pavojui slėpdavo, jausdavosi atsakingi už mano likimą.“
Nesididžiavo ir nesigyrė Pranas Karalevičius savo darbais, pasiaukojimu, kilnumu ir drąsa. Ramiai pabaigė savo dienas. Bene didžiausia dovana už jo triūsą bus per laidotuves lydėjusi milžiniška minia žmonių. „Tokio kilnaus žmogaus mūsų parapijoje nėra ir nebus“, – sakė žmonės.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005