Žydų gelbėtojai

Alevtina KARPAVIČIENĖ Povilas KARPAVIČIUS Taikos metu motinos labiausiai jaudinasi dėl vaikų sveikatos, o tada, rūsčiausiais karo metais, motinų širdys drebėjo dėl vaikų gyvybės. Jau pirmomis okupacijos dienomis naciai ir jų vietiniai pakalikai pradėjo kruvinąjį žygį prieš žydus vyrus, moteris, vaikus. Taip į getą pateko kauniečių Pašos ir Solomono Rozenblatų šeima. Atsidūrė tame pragare ir jų dukrytė Ginda (Ženė), gimusi prieš pat karą. Tėvai darė viską, kad ją išsaugotų. Tačiau atėjo 1944 m. kovo 27 diena, kai vokiečiai be jokios atrankos ėmė žudyti vaikus Kauno gete, Ženės motina, atidavusi dukrytę vyro globai, praskyrusi spygliuotą vielą, prasmuko pro skylę tvoroje ir atbėgo pas savo mokslo draugę Alevtiną Karpavičienę. – ...Žudo vaikus. Aš nedrįstu prašyti. Paimk mergaitę, – nedrąsiai paprašė Paša. Ji gerai žinojo, kas gresia žydus priglaudusiems žmonėms. Alevtinos vyras Povilas Karpavičius buvo fotografasmenininkas. Jis, rizikuodamas savo šeima, išgelbėjo daug žmonių, o savo drauge Paša visiškai pasitikėjo. – Gerai, aš paimsiu, – tarė Alevtina. Gindos tėvams vis nepavykdavo išgabenti mergaitę iš geto... Tai padarė Karpavičių bičiulis Stulpinas. Jis nuėjo į getą, neva siųstas miesto savivaldybės patikrinti elektrą. Maiše nešdamas motoriuką, prieš tai susitaręs su Karpavičiais ir Rozenblatais, iš kokios vietos paimti mergytę, įdėjo ją šalia. Nors ir labai atsargiai nešė, bet kažkuri motoriuko detalė sužeidė mergaitei skruostą. Iš maišo nepasigirdo nė mažiausio garso. Karpavičių vaikai tylėdami žiūrėjo į mažą mergaitę, kurios sulysusiame, be mažiausios šypsenėlės sužeistame veidelyje neramiai, be pasitikėjimo žvelgė išsigandusios akys. Sūnus jau buvo didelis, jis viską suprato ir mokėjo tylėti, o dukrai tėvai pasakė, jog tai jos nauja sesutė Ženė. Ženė ramiai gyveno Karpavičių šeimoje, bet netrukus ji susirgo ir prireikė gydytojo pagalbos. Jie pakvietė seną šeimos draugą gydytoją Šimkų; šis atėjęs apžiūrėjo ir paglostęs karštą mergaitės galvutę, susimąstęs pasakė: – Viskas bus gerai, mergaite, viskas bus gerai. Ir viskas praėjo laimingai. Ženė išbuvo pas gelbėtojus iki Kauno išvadavimo, tačiau tėvai atvažiavo dukros pasiimti tik po metų. Likviduojant getą, Paša buvo išvežta į Štuthofą, o Solomonas su sūnumi – į Dachau. Sūnų atskyrė nuo tėvo ir išgabeno į Osvencimą, iš kur jis nebegrįžo. Kai Paša ir Solomonas grįžo į Kauną, jie rado Ženę gyvą ir sveiką pas Karpavičius. Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005