Žydų gelbėtojai
Krulickas Viktoras
Viktorija KRULICKIENĖ
Jonas KRULICKAS
„Geriausiems mano gyvenimo draugams!
Rašau šį laišką Krulickams. Dėkoju jai, taipogi jos vyrui, kurie trejus metus mane laikė pas save. Pirmiausia, nežiūrint didelių kliūčių, jie rizikavo savo gyvybe, norėdami mane išsaugoti.
Aš, Jochel Burko iš Vilniaus.
Jie visiškai manęs nepažinojo ir nei už pinigus, nei už kokius nors daiktus arba auksą išgelbėjo mane. Parūpino dokumentus, dėjo daug pastangų ir pasiekė tikslą. Likau gyva tik dėka jų. Jeigu kas nors norėtų padaryti jiems nemalonumų, prašau jų neliesti, nes šie žmonės ne vien man padėjo, kitiems žydams irgi padėjo. Jie tiek daug gero padarė, kad net pati stebiuosi.
Gi dabar, kuomet esu laisva, klausiau jų, nejaugi nebijojo taip rizikuoti savo gyvybe? Jie atsakė, kad buvau jauna, nepasiturinti, vieniša. Todėl jie aukojosi, bet jie norėjo išgelbėti gyvybę ne tik man vienai.
Šiuo metu išvažiuoju į Vilnių tęsti gyvenimą savo namuose. Bijau, kad kas nors jų neužgautų. Atvirkščiai, pagal galimybę, juos reikėtų vertinti ir mylėti kaip savo žydus.
Labai prašau mano prašymą vykdyti.
Iš anksto dėkoju...
Nuo manęs, Jochel Burko“
Kaunas, 1945.
(vertimas iš jidiš kalbos)
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Jonas KRULICKAS
„Geriausiems mano gyvenimo draugams!
Rašau šį laišką Krulickams. Dėkoju jai, taipogi jos vyrui, kurie trejus metus mane laikė pas save. Pirmiausia, nežiūrint didelių kliūčių, jie rizikavo savo gyvybe, norėdami mane išsaugoti.
Aš, Jochel Burko iš Vilniaus.
Jie visiškai manęs nepažinojo ir nei už pinigus, nei už kokius nors daiktus arba auksą išgelbėjo mane. Parūpino dokumentus, dėjo daug pastangų ir pasiekė tikslą. Likau gyva tik dėka jų. Jeigu kas nors norėtų padaryti jiems nemalonumų, prašau jų neliesti, nes šie žmonės ne vien man padėjo, kitiems žydams irgi padėjo. Jie tiek daug gero padarė, kad net pati stebiuosi.
Gi dabar, kuomet esu laisva, klausiau jų, nejaugi nebijojo taip rizikuoti savo gyvybe? Jie atsakė, kad buvau jauna, nepasiturinti, vieniša. Todėl jie aukojosi, bet jie norėjo išgelbėti gyvybę ne tik man vienai.
Šiuo metu išvažiuoju į Vilnių tęsti gyvenimą savo namuose. Bijau, kad kas nors jų neužgautų. Atvirkščiai, pagal galimybę, juos reikėtų vertinti ir mylėti kaip savo žydus.
Labai prašau mano prašymą vykdyti.
Iš anksto dėkoju...
Nuo manęs, Jochel Burko“
Kaunas, 1945.
(vertimas iš jidiš kalbos)
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997