Žydų gelbėtojai
Laurinavičius Jonas
ELENA LAURINAVIČIENĖ
BRONISLOVAS LAURINAVIČIUS
JONAS LAURINAVIČIUS
PRANAS LAURINAVIČIUS
"Mano tėvų Mamytė" – taip mano tėvai vadino Eleną Laurinavičienę. Jos nuotrauka kartu su sūnumis Jonu ir Broniumi ir mano tėvais Chaimu Leiba Tacu ir Dora Taciene stovi mano kabinete Niujorke, – taip prasideda Elenos Laurinavičienės išgelbėto Chaimo Leibos Taco sūnaus Samuelio Taco (Shmuel Tatz), dabar gyvenančio Niujorke, prisiminimai.
Prasidėjus karui ir nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Elena Laurinavičienė su savo sūnumis Jonu, Broniumi ir Pranu gyveno Naukaimio kaime, Girkalnio valsčiuje, Raseinių apskrityje. Tomis baisiomis dienomis pas Eleną Laurinavičienę pasiprašė pagalbos Chaimas Leiba Tacas. Jo žmona Ida, aštuonmetis sūnus Cvika, keturmetė dukrelė Feiga, tėvas Šmuelis Tacas bei daug kitų giminių kartu su kitais Girkalnio žydais jau buvo sušaudyti 1941-ųjų rugpjūtį, per Žolinę.
Kaip pasakoja Bronius Laurinavičius, jų šeimos santykiai su žydais visada buvo labai geri. Neatsisakydavo padėti kaimynams ir Leibos Taco tėvas Šmuelis, kuris Girkalnyje turėjo savo parduotuvę. Draugiški tarpusavio santykiai, atjauta negailestingai žudomiems žmonėms lėmė tai, kad Elena Laurinavičienė ir jos sūnūs ryžosi gelbėti pasmerktuosius. Pas Eleną Laurinavičienę kurį laiką slapstėsi ir Leibos Taco pusbroliai Blecheriai. Kartais ateidavo ir būdavo priimama raseiniškė Mina Chodonaitė Ran. Toje pačioje vietoje ilgai slapstytis būdavo pavojinga, tekdavo ieškoti naujų slapstymosi vietų. Ilgiausiai pas Eleną Laurinavičienę gyveno Leiba Tacas. Per visą okupacinį laikotarpį jis pabuvojo net 24-e valstiečių šeimose.
Pokary Elenos Laurinavičienės sūnų gyvenimas susiklostė tragiškai, nes du sūnūs – Bronislovas ir Pranas įsijungė į pasipriešinimo kovą su sovietų okupantais. Bronislovas Laurinavičius buvo ištremtas į Sibirą. 1948–1949 metais jis kalėjo Novosibirske, o 1949–1956 metais Norilsko lageryje. Laurinavičius Pranas dalyvavo Berlyno šturme ir baigė karą prie Japonijos sienos. Į tėviškę jis sugrįžo 1946 metais ir, kaip ir jo brolis, dalyvavo pokario pasipriešinimo kovose. Pranas Laurinavičius žuvo per susišaudymą 1949 m. liepos 28 d. Trakučių kaime, Girkalnio valsčiuje.
Sunkiu ir tragišku laikotarpiu Elenai Laurinavičienei ir jos sūnums kiek galėdamas padėjo išgelbėtasis Leiba Tacas. Itin geri šių šeimų tarpusavio santykiai tęsėsi iki pat Leibos Taco mirties 1981 metais.
1993 metais Leibos Taco sūnui Josifui Tacui, tuometiniam Kauno žydų bendruomenės pirmininkui prašant, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas vienintelis likęs gyvas Laurinavičių šeimos narys Bronius Laurinavičius. Prašome šiuo apdovanojimu pagerbti ir Elenos Laurinavičienės bei jos sūnų Jono ir Prano atminimą.
BRONISLOVAS LAURINAVIČIUS
JONAS LAURINAVIČIUS
PRANAS LAURINAVIČIUS
"Mano tėvų Mamytė" – taip mano tėvai vadino Eleną Laurinavičienę. Jos nuotrauka kartu su sūnumis Jonu ir Broniumi ir mano tėvais Chaimu Leiba Tacu ir Dora Taciene stovi mano kabinete Niujorke, – taip prasideda Elenos Laurinavičienės išgelbėto Chaimo Leibos Taco sūnaus Samuelio Taco (Shmuel Tatz), dabar gyvenančio Niujorke, prisiminimai.
Prasidėjus karui ir nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Elena Laurinavičienė su savo sūnumis Jonu, Broniumi ir Pranu gyveno Naukaimio kaime, Girkalnio valsčiuje, Raseinių apskrityje. Tomis baisiomis dienomis pas Eleną Laurinavičienę pasiprašė pagalbos Chaimas Leiba Tacas. Jo žmona Ida, aštuonmetis sūnus Cvika, keturmetė dukrelė Feiga, tėvas Šmuelis Tacas bei daug kitų giminių kartu su kitais Girkalnio žydais jau buvo sušaudyti 1941-ųjų rugpjūtį, per Žolinę.
Kaip pasakoja Bronius Laurinavičius, jų šeimos santykiai su žydais visada buvo labai geri. Neatsisakydavo padėti kaimynams ir Leibos Taco tėvas Šmuelis, kuris Girkalnyje turėjo savo parduotuvę. Draugiški tarpusavio santykiai, atjauta negailestingai žudomiems žmonėms lėmė tai, kad Elena Laurinavičienė ir jos sūnūs ryžosi gelbėti pasmerktuosius. Pas Eleną Laurinavičienę kurį laiką slapstėsi ir Leibos Taco pusbroliai Blecheriai. Kartais ateidavo ir būdavo priimama raseiniškė Mina Chodonaitė Ran. Toje pačioje vietoje ilgai slapstytis būdavo pavojinga, tekdavo ieškoti naujų slapstymosi vietų. Ilgiausiai pas Eleną Laurinavičienę gyveno Leiba Tacas. Per visą okupacinį laikotarpį jis pabuvojo net 24-e valstiečių šeimose.
Pokary Elenos Laurinavičienės sūnų gyvenimas susiklostė tragiškai, nes du sūnūs – Bronislovas ir Pranas įsijungė į pasipriešinimo kovą su sovietų okupantais. Bronislovas Laurinavičius buvo ištremtas į Sibirą. 1948–1949 metais jis kalėjo Novosibirske, o 1949–1956 metais Norilsko lageryje. Laurinavičius Pranas dalyvavo Berlyno šturme ir baigė karą prie Japonijos sienos. Į tėviškę jis sugrįžo 1946 metais ir, kaip ir jo brolis, dalyvavo pokario pasipriešinimo kovose. Pranas Laurinavičius žuvo per susišaudymą 1949 m. liepos 28 d. Trakučių kaime, Girkalnio valsčiuje.
Sunkiu ir tragišku laikotarpiu Elenai Laurinavičienei ir jos sūnums kiek galėdamas padėjo išgelbėtasis Leiba Tacas. Itin geri šių šeimų tarpusavio santykiai tęsėsi iki pat Leibos Taco mirties 1981 metais.
1993 metais Leibos Taco sūnui Josifui Tacui, tuometiniam Kauno žydų bendruomenės pirmininkui prašant, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas vienintelis likęs gyvas Laurinavičių šeimos narys Bronius Laurinavičius. Prašome šiuo apdovanojimu pagerbti ir Elenos Laurinavičienės bei jos sūnų Jono ir Prano atminimą.