Žydų gelbėtojai
Margaitienė Eleonora
Po Vaikų akcijos, įvykusios Šiaulius gete 1943-ųjų lapkričio 5-tą, Polia Fromanienė nusprendė gelbėti savo dviejų metukų dukrą Sulamitą. Mergaitę užmigdė su vaistais, jos motina Polia Fromanienė prisirišo vaiką prie kūno, apsivilko platų paltą ir su uošve Eta Gavronskiene kartu su varoma į darbą geto kalinių kolona, išėjo iš geto. Sutartoje vietoje jų laukė vežimas, su kuriuo Antanas Margaitis visas tris nuvežė į saugią vietą. Poliai Fromanienei prašant jų gelbėtojai Antanas ir Eleonora Margaičiai ir Marija Rusteikaitė 1991 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Iš Sulamitos Fromanaitės-Lev prisiminimų
Gete buvo žinoma, kad kituose miestuose vyksta Vaikų akcijos. Ši valanda išmušė ir Šiaulių gete. Mes gyvenome antrame aukšte, virš mūsų buvo palėpė. Naktį per angą lubose, pastatę stalą ir ant jo taburetę, užkėlė į palėpę močiutę ir mane. Su mumis dar buvo mažytė, keleriais metais už mane vyresnė gražuolė Aviva su savo močiute. Kad neverkčiau, mane užmigdė migdomaisiais.
Rytą kaip visada mamą su visais išvarė į darbą. Kai vakare žmonės grįžo į getą ir dauguma nerado savo vaikų, kilo baisūs riksmai ir aimanos. Mama ėjo prie mūsų namo nežinodama, kas jos laukia. Vienas iš sielvarto pamišęs senukas jai pasakė, jog matė, kaip išvedė jos motiną ir vaiką. Mama kišenėje turėjo mano kepuraitę; ji spaudė rankoje tą kepuraitę įsitikinusi, kad tai viskas, kas jai liko prisiminimui apie vaiką. Kaip apdujusi slinko į namą ir susidūrė su policininku, kuris sėdėjo ir grojo lūpine armonikėle. Ji priėjo prie jo ir pasakė: „Niekše, kaip gali groti, kai aplink liejasi kraujas ir tavo rankos suteptos krauju?“ Ji tikėjosi, kad jis nužudys ją, nes neturėjo jėgų gyventi. Bet policininkas jos net nemušė, tik pasakė:
„Tu dar jauna – važiuosi į Vokietiją dirbti“.
Taip mama pasiekė namą, užlipo į antrą aukštą. Močiutė, pravėrusi angą, pašaukė ją vardu, bet mama ilgai neatsiliepė. Paskui pagaliau suprato, kad ją šaukia. Močiutė nukėlė į apačią miegančią mane, paskui nulipo pati. Mama vis dar negalėjo patikėti, kad mes gyvos. Močiutė gnaibė ją, mušė per veidą, kad ji atsitokėtų. Paskui papasakojo, kaip viskas vyko. Policininkai vaikščiojo po butus ir atiminėjo vaikus. Atėję pas mus ir pamatę lubose angą, ėmė daužyti šautuvų buožėmis ir šaukti: „Išeikit!“ Avivos močiutės nervai neišlaikė, ir ji pašnibždom pasakė mano močiutei: „Išeikime, aš turiu briliantų, išsipirksime“. Mano močiutė atsakė, kad jei lemta mirti, tegul mirtis pati ateina, o ji neis jos pasitikti. Avivos močiutė atidarė angą. Policininkai išsivedė ją ir gražuolę Avivą.
Po Vaikų akcijos gete neturėjo būti vaikų, o tie, kurie liko, buvo pasmerkti. Mano mama rengėsi bėgti. Ji išeidavo iš geto pasitaikius bet kokiai galimybei ir nusisegdavo nuo drabužių šešiakampes žvaigždes. Reikėjo rasti žmonių, kurie galėtų ir norėtų mums padėti. Mama ir močiutė nebuvo panašios į žydes. Mama gerai mokėjo lietuvių ir vokiečių kalbas. Pirmoji pagalbos ranką ištiesė Šiaulių gimnazijos mokytojo Antano Margaičio šeima. Sutartą dieną sutartoje vietoje kieme mūsų laukė Antanas Margaitis su vežimu. Tą dieną į darbą varomoje kolonoje buvo mano močiutė, mama ir aš. Prieš kelionę man vėl davė migdomųjų, tada mama prisirišo mane prie savęs virvutėmis, užsivilko platų paltą ir apsigobė didele skara. Eidama ji po skara prilaikė mane – jai vis atrodė, kad aš slystu. Mamai ir močiutei pavyko iššokti iš kolonos. Antanas Margaitis pasodino mus į vežimą ir nuvežė į kaimą.
Prasidėjo mūsų klaidžiojimai. Nuo vienų ūkininkų mes eidavome pas kitus, nes vienoje vietoje ilgai likti buvo pavojinga. Per tą laiką mamai ir močiutei pavyko gauti suklastotus pasus: mama tapo Žukauskiene, močiutė – Stankiene. Man parūpino tikrus mirusios mergaitės (maždaug mano amžiaus) metrikus. Aš tapau Maryte Kazlauskaite. Tuos metrikus išrašė dvasininkas; deja, šio kilnaus žmogaus pavardės nežinau.
Paskutinė mūsų klaidžiojimų vieta buvo Vaiguvos miestelis netoli Šiaulių. Ten stovėjo dvaras, kurio šeimininkė Marija Rusteikaitė mus priglaudė. Mama dirbo raštinėje, močiutė buvo aprengta vienuolės abitu, o mane atidavė į vaikų prieglaudą tame pačiame dvare. Iki to laiko aš jau visai užmiršau jidiš kalbą, kalbėjau tik lietuviškai. Mane vesdavosi į bažnyčią, aš meldžiausi ir žegnojausi kaip tikra katalikė. Mama negalėjo viena prie manęs prieiti.
Kad nekiltų įtarimo, aš niekada net ir susitikusi neištardavau žodžio „mama“. Kartą, kai šalia nieko nebuvo, paklausiau: „Viešpatie, dabar nieko nėra, ar galiu Tau pasakyti – Mama?“ Dažnai mąstau: argi normaliame gyvenime galima priversti arba įkalbėti vaiką netarti žodžio „mama“? Esu įsitikinusi, kad ne. Ekstremaliomis aplinkybėmis vaikai greitai tampa suaugusiais.
Pas Mariją Rusteikaitę mes gyvenome iki karo pabaigos.
Mūsų šeimai pasisekė – išsigelbėti padėjo daug gerų žmonių. Tarp jų buvo ir paprastų kaimiečių, ir mokytojas, ir labai išsilavinusi, inteligentiška Marija Rusteikaitė. Mums padėjo ir vokiečių inžinieriai geležinkelininkai, kurie mamai duodavo maisto, ir dvasininkas, kuris išdavė man krikšto metrikus.
Iš Sulamitos Fromanaitės-Lev prisiminimų
Gete buvo žinoma, kad kituose miestuose vyksta Vaikų akcijos. Ši valanda išmušė ir Šiaulių gete. Mes gyvenome antrame aukšte, virš mūsų buvo palėpė. Naktį per angą lubose, pastatę stalą ir ant jo taburetę, užkėlė į palėpę močiutę ir mane. Su mumis dar buvo mažytė, keleriais metais už mane vyresnė gražuolė Aviva su savo močiute. Kad neverkčiau, mane užmigdė migdomaisiais.
Rytą kaip visada mamą su visais išvarė į darbą. Kai vakare žmonės grįžo į getą ir dauguma nerado savo vaikų, kilo baisūs riksmai ir aimanos. Mama ėjo prie mūsų namo nežinodama, kas jos laukia. Vienas iš sielvarto pamišęs senukas jai pasakė, jog matė, kaip išvedė jos motiną ir vaiką. Mama kišenėje turėjo mano kepuraitę; ji spaudė rankoje tą kepuraitę įsitikinusi, kad tai viskas, kas jai liko prisiminimui apie vaiką. Kaip apdujusi slinko į namą ir susidūrė su policininku, kuris sėdėjo ir grojo lūpine armonikėle. Ji priėjo prie jo ir pasakė: „Niekše, kaip gali groti, kai aplink liejasi kraujas ir tavo rankos suteptos krauju?“ Ji tikėjosi, kad jis nužudys ją, nes neturėjo jėgų gyventi. Bet policininkas jos net nemušė, tik pasakė:
„Tu dar jauna – važiuosi į Vokietiją dirbti“.
Taip mama pasiekė namą, užlipo į antrą aukštą. Močiutė, pravėrusi angą, pašaukė ją vardu, bet mama ilgai neatsiliepė. Paskui pagaliau suprato, kad ją šaukia. Močiutė nukėlė į apačią miegančią mane, paskui nulipo pati. Mama vis dar negalėjo patikėti, kad mes gyvos. Močiutė gnaibė ją, mušė per veidą, kad ji atsitokėtų. Paskui papasakojo, kaip viskas vyko. Policininkai vaikščiojo po butus ir atiminėjo vaikus. Atėję pas mus ir pamatę lubose angą, ėmė daužyti šautuvų buožėmis ir šaukti: „Išeikit!“ Avivos močiutės nervai neišlaikė, ir ji pašnibždom pasakė mano močiutei: „Išeikime, aš turiu briliantų, išsipirksime“. Mano močiutė atsakė, kad jei lemta mirti, tegul mirtis pati ateina, o ji neis jos pasitikti. Avivos močiutė atidarė angą. Policininkai išsivedė ją ir gražuolę Avivą.
Po Vaikų akcijos gete neturėjo būti vaikų, o tie, kurie liko, buvo pasmerkti. Mano mama rengėsi bėgti. Ji išeidavo iš geto pasitaikius bet kokiai galimybei ir nusisegdavo nuo drabužių šešiakampes žvaigždes. Reikėjo rasti žmonių, kurie galėtų ir norėtų mums padėti. Mama ir močiutė nebuvo panašios į žydes. Mama gerai mokėjo lietuvių ir vokiečių kalbas. Pirmoji pagalbos ranką ištiesė Šiaulių gimnazijos mokytojo Antano Margaičio šeima. Sutartą dieną sutartoje vietoje kieme mūsų laukė Antanas Margaitis su vežimu. Tą dieną į darbą varomoje kolonoje buvo mano močiutė, mama ir aš. Prieš kelionę man vėl davė migdomųjų, tada mama prisirišo mane prie savęs virvutėmis, užsivilko platų paltą ir apsigobė didele skara. Eidama ji po skara prilaikė mane – jai vis atrodė, kad aš slystu. Mamai ir močiutei pavyko iššokti iš kolonos. Antanas Margaitis pasodino mus į vežimą ir nuvežė į kaimą.
Prasidėjo mūsų klaidžiojimai. Nuo vienų ūkininkų mes eidavome pas kitus, nes vienoje vietoje ilgai likti buvo pavojinga. Per tą laiką mamai ir močiutei pavyko gauti suklastotus pasus: mama tapo Žukauskiene, močiutė – Stankiene. Man parūpino tikrus mirusios mergaitės (maždaug mano amžiaus) metrikus. Aš tapau Maryte Kazlauskaite. Tuos metrikus išrašė dvasininkas; deja, šio kilnaus žmogaus pavardės nežinau.
Paskutinė mūsų klaidžiojimų vieta buvo Vaiguvos miestelis netoli Šiaulių. Ten stovėjo dvaras, kurio šeimininkė Marija Rusteikaitė mus priglaudė. Mama dirbo raštinėje, močiutė buvo aprengta vienuolės abitu, o mane atidavė į vaikų prieglaudą tame pačiame dvare. Iki to laiko aš jau visai užmiršau jidiš kalbą, kalbėjau tik lietuviškai. Mane vesdavosi į bažnyčią, aš meldžiausi ir žegnojausi kaip tikra katalikė. Mama negalėjo viena prie manęs prieiti.
Kad nekiltų įtarimo, aš niekada net ir susitikusi neištardavau žodžio „mama“. Kartą, kai šalia nieko nebuvo, paklausiau: „Viešpatie, dabar nieko nėra, ar galiu Tau pasakyti – Mama?“ Dažnai mąstau: argi normaliame gyvenime galima priversti arba įkalbėti vaiką netarti žodžio „mama“? Esu įsitikinusi, kad ne. Ekstremaliomis aplinkybėmis vaikai greitai tampa suaugusiais.
Pas Mariją Rusteikaitę mes gyvenome iki karo pabaigos.
Mūsų šeimai pasisekė – išsigelbėti padėjo daug gerų žmonių. Tarp jų buvo ir paprastų kaimiečių, ir mokytojas, ir labai išsilavinusi, inteligentiška Marija Rusteikaitė. Mums padėjo ir vokiečių inžinieriai geležinkelininkai, kurie mamai duodavo maisto, ir dvasininkas, kuris išdavė man krikšto metrikus.