Žydų gelbėtojai
Naglytė-Vadauskienė Lidija
Lidija NAGLYTĖ-VADAUSKIENĖ
Jos buvo draugės ir šiek tiek panašios – abidvi gražios, bendraamžės, nepaprastai kilnios laikysenos: architekto Joramo Pero žmona Golda ir Perų berniukų auklėtoja Lidija Naglytė. Vasarą Perai mėgdavo paviešėti pas Lidiją Plungėje arba jos tėviškėje Telšių rajone. Kai, prasidėjus karui, Kauno žydai buvo suvaryti į getą, Lidija stengėsi padėti draugės šeimai. „Karo metu ji mums padėdavo, buvo pagrindinė ryšininkė“, – rašė vėliau G. Perienė. Tai Lidija pati išvedė iš geto jauniausiąjį Goldos sūnelį Amosą. Tai ji surado vietą vyrui ir vyresniajam sūnui pas savo svainį Tekorių. Kad ir kaip mylėdama Perų vaikus ir pačią Perienę, Lidija negalėjo priglausti jų pas save. Ji gyveno viename bute su vokiete, naudojosi su ja bendra virtuve, be to, ir pati nerimavo – jos vyras Vadauskas, kartą išėjęs iš namų, nebegrįžo, taip ir dingo be žinios.
Po karo Lidija dirbo Kauno klinikose medicinos sesele chirurginiame skyriuje. Gyveno viena, rūpinosi Tekorių vaikais, lankydavo Totorių gatvėje gyvenusius Perus. Abi draugės eidavo pasivaikščioti į parkelį – nedaugelis žinojo, kad tai buvusios kapinės. Apie tai nekalbėdavo, abidvi lieknos ir vis dar gražios...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Jos buvo draugės ir šiek tiek panašios – abidvi gražios, bendraamžės, nepaprastai kilnios laikysenos: architekto Joramo Pero žmona Golda ir Perų berniukų auklėtoja Lidija Naglytė. Vasarą Perai mėgdavo paviešėti pas Lidiją Plungėje arba jos tėviškėje Telšių rajone. Kai, prasidėjus karui, Kauno žydai buvo suvaryti į getą, Lidija stengėsi padėti draugės šeimai. „Karo metu ji mums padėdavo, buvo pagrindinė ryšininkė“, – rašė vėliau G. Perienė. Tai Lidija pati išvedė iš geto jauniausiąjį Goldos sūnelį Amosą. Tai ji surado vietą vyrui ir vyresniajam sūnui pas savo svainį Tekorių. Kad ir kaip mylėdama Perų vaikus ir pačią Perienę, Lidija negalėjo priglausti jų pas save. Ji gyveno viename bute su vokiete, naudojosi su ja bendra virtuve, be to, ir pati nerimavo – jos vyras Vadauskas, kartą išėjęs iš namų, nebegrįžo, taip ir dingo be žinios.
Po karo Lidija dirbo Kauno klinikose medicinos sesele chirurginiame skyriuje. Gyveno viena, rūpinosi Tekorių vaikais, lankydavo Totorių gatvėje gyvenusius Perus. Abi draugės eidavo pasivaikščioti į parkelį – nedaugelis žinojo, kad tai buvusios kapinės. Apie tai nekalbėdavo, abidvi lieknos ir vis dar gražios...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999