Žydų gelbėtojai
Osipavičius Izidorius
Muitinės tarnautojo Izidoriaus Osipavičiaus ir medicinos studentės Rozalijos Chaitinaitės šeimoje 1936 metais Kaune gimė dukra Zofija Osipavičiūtė, (dabar Karkazienė).
Paskelbus įsaką visiems žydų tautybės žmonėms persikelti į getą, Zofijos motina Rozalija nuėjo į getą, o mažąją jos dukrelę Zofiją jos tėvas Izidorius išvedė pas auklę. Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė gete išbuvo iki Didžiosios Akcijos. Izidorius Osipavičius vakarais užsidėdavo geltoną žvaigždę ir, žydų brigadai grįžtant iš darbo, įsiliedavo į koloną ir nešdavo maistą savo žmonai, jos seserims ir kitiems giminaičiams. Kartais jis susitardavo, kad maistą perduos tam tikroje vietoje per tvorą, kelis kartus Izidorius buvo vaikomas sargybinių, net į jį buvo šaudoma, bet viskas baigėsi laimingai.
Po Didžiosios Akcijos, per kurią Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė ir jos artimieji išvengė mirties, jos vyras Izidorius suorganizavo žmonos pabėgimą iš geto. Prasidėjo ilgos nerimo ir slapstymosi dienos, mėnesiai, kuriuos teko išgyventi visiems šios šeimos nariams – mažajai Zofijai, jos motinai Rozalijai ir gelbėjimo organizatoriui Izidoriui Osipavičiui. Ne kartą jie buvo išduoti „budrių“ namo sargų, Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė, buvo tardoma ir vokiečių gestapo, sugrąžinta atgal į getą, tačiau po kurio laiko jos vyrui vėl pavykdavo suorganizuoti žmonos pabėgimą. Izidoriui padėjo ir jo draugas, spaustuvės darbuotojas Pranas Vocelka (padėjęs ir daugeliui kitų Kauno geto žydų). Pranas Vocelka padarė Rozalijai fiktyvų pasą Bronės Radavičienės vardu, jos vyras Izidorius Osipavičius išnuomavo Fredoje du butus – vieną sau ir dukrelei Zofijai (prisistatydavo kaip našlys su vaiku), antrąjį savo žmonai, kuri gyveno Bronės Radavičienės pavarde ir buvo pristatoma, kaip mažosios Zofijos auklė. Tačiau kai juos vėl įskundė namų sargas, mergaitę pavyko skubiai pervežti į Bendektinų gatvę, pas ten gyvenusius šeimos draugus Kostą Glasko ir Aleksandrą Glaskienę, jau ir anksčiau ne kartą jiems padėjusius. Vėliau Rozalija, kaip Zofijos auklė Bronė Radavičienė, kurį laiką kartu su dukrele gyveno nuomojamame bute Fredoje, tačiau vėl buvo suimta, o Zofiją ir vėl pavyko skubiai nuvežti į Glaskų šeimą, kurie vėliau išvežė mergaitę pas savo gimines į kaimą. Mergaitės motina Rozalija buvo net pakliuvusi į IX fortą, tačiau ir iš ten Izidoriui Osipavičiui pavyko ją ištraukti. Karo pabaigos Izidorius Osipavičius ir jo žmona Rozalija sulaukė šeimos draugo viloje Kulautuvoje, o jų dukra Zofija išgyveno globojama Aleksandros ir Kosto Glaskų ir jų dukros Janinos Glaskaitės (dabar Jablonskienė).
Paskelbus įsaką visiems žydų tautybės žmonėms persikelti į getą, Zofijos motina Rozalija nuėjo į getą, o mažąją jos dukrelę Zofiją jos tėvas Izidorius išvedė pas auklę. Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė gete išbuvo iki Didžiosios Akcijos. Izidorius Osipavičius vakarais užsidėdavo geltoną žvaigždę ir, žydų brigadai grįžtant iš darbo, įsiliedavo į koloną ir nešdavo maistą savo žmonai, jos seserims ir kitiems giminaičiams. Kartais jis susitardavo, kad maistą perduos tam tikroje vietoje per tvorą, kelis kartus Izidorius buvo vaikomas sargybinių, net į jį buvo šaudoma, bet viskas baigėsi laimingai.
Po Didžiosios Akcijos, per kurią Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė ir jos artimieji išvengė mirties, jos vyras Izidorius suorganizavo žmonos pabėgimą iš geto. Prasidėjo ilgos nerimo ir slapstymosi dienos, mėnesiai, kuriuos teko išgyventi visiems šios šeimos nariams – mažajai Zofijai, jos motinai Rozalijai ir gelbėjimo organizatoriui Izidoriui Osipavičiui. Ne kartą jie buvo išduoti „budrių“ namo sargų, Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė, buvo tardoma ir vokiečių gestapo, sugrąžinta atgal į getą, tačiau po kurio laiko jos vyrui vėl pavykdavo suorganizuoti žmonos pabėgimą. Izidoriui padėjo ir jo draugas, spaustuvės darbuotojas Pranas Vocelka (padėjęs ir daugeliui kitų Kauno geto žydų). Pranas Vocelka padarė Rozalijai fiktyvų pasą Bronės Radavičienės vardu, jos vyras Izidorius Osipavičius išnuomavo Fredoje du butus – vieną sau ir dukrelei Zofijai (prisistatydavo kaip našlys su vaiku), antrąjį savo žmonai, kuri gyveno Bronės Radavičienės pavarde ir buvo pristatoma, kaip mažosios Zofijos auklė. Tačiau kai juos vėl įskundė namų sargas, mergaitę pavyko skubiai pervežti į Bendektinų gatvę, pas ten gyvenusius šeimos draugus Kostą Glasko ir Aleksandrą Glaskienę, jau ir anksčiau ne kartą jiems padėjusius. Vėliau Rozalija, kaip Zofijos auklė Bronė Radavičienė, kurį laiką kartu su dukrele gyveno nuomojamame bute Fredoje, tačiau vėl buvo suimta, o Zofiją ir vėl pavyko skubiai nuvežti į Glaskų šeimą, kurie vėliau išvežė mergaitę pas savo gimines į kaimą. Mergaitės motina Rozalija buvo net pakliuvusi į IX fortą, tačiau ir iš ten Izidoriui Osipavičiui pavyko ją ištraukti. Karo pabaigos Izidorius Osipavičius ir jo žmona Rozalija sulaukė šeimos draugo viloje Kulautuvoje, o jų dukra Zofija išgyveno globojama Aleksandros ir Kosto Glaskų ir jų dukros Janinos Glaskaitės (dabar Jablonskienė).