Žydų gelbėtojai
Paulavičius Jonas
Paulavičių šeimos žygdarbis
Lauras Sabonis, Vilnius, 2014
1944 metų liepą, Rytų frontui artėjant Kauno link, naciai nusprendė likviduoti getą ir darbo stovyklas – dalį žydų sušaudyti, o dalį išvežti į Dachau ir Štuthofą. Vienoje iš į geležinkelio stotį varomų kolonų buvo ir dvidešimtmetė Miriam Krakinovski (tuomet Schumacher) iš Troškūnų. Žygiuojant per Panemunės tiltą, susidarė grūstis.Vienas žydas pasinaudojo tuo ir staiga šoko į Nemuną. Naciai paleido ugnį, kilo sąmyšis, ir Miriam išgriuvo iš kolonos ant šaligatvio. Mergina akimirksniu nusiplėšė nuo krūtinės geltoną žvaigždę, bet prie jos prišoko vokiečių sargybinis ir norėjo įgrūsti ją atgal į kalinių koloną. Žydaitė nesutriko ir užriko ant sargybinio švaria lietuvių kalba, kad ją paleistų, nes ji tiesiog ėjusi pro šalį. Nacis sutriko, paskui nubloškė Miriam pylimu žemyn, ir kolona toliau judėjo jau be jos (1).
Tuo metu Miriam dar nežinojo, bet ant tilto kilusią suirutę iš netoli plūduriuojančios valties stebėjo du žmonės – tėvas ir sūnus. Miriam pasakoja, kad kai atsistojo, nusipurtė dulkes ir pradėjo eiti, nutiko štai kas: „Ėjau pakrante tolyn nuo tilto ir pamačiau valtyje sėdintį žmogų [...]. Jis lietuviškai pasisveikino, aš jam atsakiau taip pat. Jis paklausė, ar aš kartais nemačiusi, kas ten ant tilto nutiko. Atsakiau, kad ne, ir nuėjau tolyn. Po kelių minučių už nugaros vėl išgirdau to vyro balsą. Aš atsisukau ir paklausiau, kodėl jis paskui mane seka. Jis atsakė, kad jam atrodą, jog man reikia pagalbos [...]. Vyras sakė nebijoti jo, ir nors man iš tiesų buvo baisu, deja, neturėjau kur dingti (2).“
Nepažįstamasis parsivedė Miriam į savo namus Panemunėje. Juodu nulipo į rūsį, vyras pastūmė į šoną viduryje stovėjusį darbastalį, nušlavė aplink pabirusias drožles ir kelis sykius pabeldė į grindis. Atsivėrė nedidelės durelės, ir vyras pasakė Miriam lipti žemyn. Miriam prisimena: „Nemačiau, kur lipu, bet tylėjau. Paskui pasidarė kiek šviesiau, apsidairiusi supratau, kad atsidūriau mažytėje, tvankioje patalpoje, pilnoje iki pusės išsirengusių žydų. Jie puolė manęs klausinėti apie getą, ir tada aš pravirkau (3).“ Praėjus trims savaitėms po Miriam išsigelbėjimo, vokiečiai pasitraukė iš Kauno, miestą užėmė sovietų kareiviai.
Vyras, kuris slėptuvėje gelbėjo Miriam ir kitus žydus, buvo Jonas Paulavičius – lietuvis stalius, kuris, padedamas žmonos Antaninos (Antosės), sūnaus Kęstučio ir dukters Danutės, karo metais nuo mirties išgelbėjo iš viso 16 žmonių: 12 žydų, 2 rusus karo belaisvius ir du lietuvius, kuriuos vokiečiai rengėsi areštuoti. Ir visa tai neatsitiktinai: Jonas suvokė, ką daro, ir kokią grėsmę užtraukia sau ir savo šeimai. Paulavičius turėjo sau išsikėlęs tikslą –išgelbėti iš geto kuo daugiau šviesių, išsilavinusių, kvalifikuotų žydų, kad po karo jie prisidėtų prie žydų bendruomenės atkūrimo ir suklestėjimo iš naujo.
Kai kurios šios istorijos detalės tebėra nugrimzdusios į užmarštį, tačiau aišku yra tai, kad 1944 metais pavasarį Kęstutis paprašė tėvo išgelbėti ir jų namuose paslėpti Jochananą Fainą (Jochanan/Yochanan Fain), keturiolikmetį smuikininką, su kuriuo Kęstutis prieš karą mokėsi vienoje mokykloje. Paulavičius ir jo ryšininkai gete suorganizavo berniuko pabėgimą – Jochananas įsimaišė į darbo brigadą ir išsmuko iš Vilijampolės. O Kęstutis atėjo jo pasitikti į sutartą vietą, ir jie kartu grįžo į Panemunę. Paulavičių namuose Jochananas tapo šeimos nariu ir netgi gavo naują vardą – Juozas. Savo atsiminimuose Fainas rašo: „Tėvai Kęstutį paskyrė globoti mane. Jis atnešdavo valgyti, išpildavo naktipuodį ir pasirūpino mano siela vienatvėje. Atnešė šachmatus, knygą apie šachmatus, Maironio eilių rinkinį, kurį nupirko specialiai man. Kęstutis atjautė mane, skyrė man daug laiko: kalbėjosi, pasakojo apie matytus filmus, atnešdavo knygų. [...] Aš likau gyvas ir neperdėsiu sakydamas, kad tai tik Kęstučio dėka (5).“
Tačiau Jochananas labai nustebo, kai baigusis nacių okupacijai sužinojo, kad buvo ne vienintelis žmogus, kurį priglaudė ir slėpė Paulavičių šeima. O buvo taip: į Jono Paulavičiaus bendradarbį Česlovą Prapuolenį, kilusį iš Kybartų, kreipėsi šio pažįstami Icchakas ir Lena Šamesai (Shames), taip pat iš Kybartų, ir paprašė išgelbėti iš geto ir priglausti jų keturmetį sūnelį Šimelę. Česlovas į savo namus vaiko paimti negalėjo, todėl kreipėsi į Joną ir paprašė jo priimti Šimelę. Paulavičius, aptaręs tai su žmona, sutiko, ir po kurio laiko berniukas buvo išgabentas iš geto ir atsidūrė Panemunėje. Neilgai trukus Jonas su Antanina nusprendė, kad reikia gelbėti ir berniuko tėvus. Lena paprašė Jono priimti ir jos seną motiną – taip Paulavičių namuose Panemunėje netrukus jau gyveno keturi Šamesų šeimos nariai.
Prieš priimdamas Šamesus, Jonas nusprendė po namu įrengti slėptuvę, kurioje žydai galėtų saugiai laukti karo pabaigos. Jonas ir Kęstutis per kelias naktis iškasė po namo pamatais duobę (žemes paslapčia išbėrė į upę), jos šonus sutvirtino lentomis, įrengė keturis dvigulius gultus, pastatė kibirą, pakabino užuolaidą ir atnešė nedidelį radiją bei žemėlapį – kad būtų galima sekti fronto judėjimą. Rūsio grindyse Paulavičius su sūnumi iškirto nedidelę angą ir įtaisė dureles, kurias kartais praverdavo, kad į vidų patektų šviežio oro, tačiau dažniausiai jas laikydavo uždarytas ir užmaskuodavo jas ant viršaus užstumtu varstotu, o aplink stalą pribarstydavo drožlių.
Jonas Šamesams pasakė, kad jie surastų daugiau žydų, nes jis galėtų ir juos slėpti savo namuose. Tada Icchakas savo pažįstamiems gydytojams Chaimui ir Taniai Ipams (Chaim ir Tania Ipp, mergautinė Tanios pavardė Chaimovič) papasakojo apie Jono pasiūlymą. Iš pradžių Chaimas buvo nusiteikęs skeptiškai, mat jie su žmona neturėjo jokio turto, tad netikėjo, kad kas nors imtųsi gelbėti žydus, neimdamas už tai užmokesčio ir juo labiau slėptų savo namuose, rizikuodamas savo ir namiškių gyvybėmis. Tačiau kai Icchakas suorganizavo Jono ir Chaimo susitikimą (kažkur už geto ribų), daktaras Ipas pakeitė nuomonę. Jo žmona Tania vėliau pasidalijo prisiminimais apie Joną Paulavičių: „Jonas įrodė esantis ypatingas žmogus, toks, kokių retai sutiksi: nepaprastai kilnus, ryžtingas, nuoširdus ir bebaimis vyras, kuris beatodairiškai narsiai rizikavo gyvybe. Jonu negalėjai nesižavėti – rūpinosi žydais kaip savais”. Paulavičius gi stengdavosi lankyti slėptuvėje įnamius kuo dažniau – jis ne tik rytais jiems atnešdavo kavos ir duonos ir išnešdavo kibirą, bet kai galėdavo, ateidavo su jais pasišnekėti, kartu su jais pasiklausyti radijo ir aptarti fronto situacijos. Po darbo Jonas važiuodavo ieškoti, kur įsigyti maisto: miltų, žirnių ar lašinių. Ir tai tekdavo daryti toli nuo namų, kas kartą vis kitur, ir pirkti tik po nedidelį kiekį, nes Jonas turėjo saugotis, kad niekam nesukeltų įtarimo. Paulavičius pardavė kitą savo turėtą namą, kad galėtų išmaitinti tiek burnų, bet kartais tiesiog nepavykdavo gauti maisto ir visiems tekdavo laukti kitos dienos tuščiais pilvais. O kartais nusišypsodavo sėkmė – sykį Jonui pavyko iš kažkur gauti kariškų milinių, kurias jis išmainė į lašinius.
Jonas sumanumą demonstravo ne tik ieškodamas maisto karo nustekentame krašte. Paulavičius su pažįstamais kartą iš geto ištraukė dar kelis žydus: papirko lietuvį, dirbusį gestapo vairuotoju, ir tas vokiečių mašina slapta išvežė žydus iš Vilijampolės ir išlaipino sutartoje vietoje kitoje Kaune dalyje, o Jonas juos aplinkkeliais parsivedė į Panemunę (7). Icchako pusseserė Musia „Mania“ Neimark (vėliau Geršenman) į Paulavičių namus pateko taip: kai Jonas pasitiko ją, ištrūkusią iš geto, juodu sutarė, kad jis eis pirmas, o Mania seksianti jam iš paskos, laikydamasi atstumo. Jeigu žydaitę naciai pastebėtų ir areštuotų, Jonas neatsigręždamas eitų toliau. Jis negalėjo rizikuoti pakliūti vokiečiams į nagus, kai nuo jo priklausė šitiek žmonių Panemunėje. Laimė, Paulavičius ir Maniavisus keliolika kilometrų sukorė laimingai (8).Netrukus Panemunėje prieglobstį rado ir Manios vyras inžinierius Aronas Neimarkas.
Lauras Sabonis, Vilnius, 2014
1944 metų liepą, Rytų frontui artėjant Kauno link, naciai nusprendė likviduoti getą ir darbo stovyklas – dalį žydų sušaudyti, o dalį išvežti į Dachau ir Štuthofą. Vienoje iš į geležinkelio stotį varomų kolonų buvo ir dvidešimtmetė Miriam Krakinovski (tuomet Schumacher) iš Troškūnų. Žygiuojant per Panemunės tiltą, susidarė grūstis.Vienas žydas pasinaudojo tuo ir staiga šoko į Nemuną. Naciai paleido ugnį, kilo sąmyšis, ir Miriam išgriuvo iš kolonos ant šaligatvio. Mergina akimirksniu nusiplėšė nuo krūtinės geltoną žvaigždę, bet prie jos prišoko vokiečių sargybinis ir norėjo įgrūsti ją atgal į kalinių koloną. Žydaitė nesutriko ir užriko ant sargybinio švaria lietuvių kalba, kad ją paleistų, nes ji tiesiog ėjusi pro šalį. Nacis sutriko, paskui nubloškė Miriam pylimu žemyn, ir kolona toliau judėjo jau be jos (1).
Tuo metu Miriam dar nežinojo, bet ant tilto kilusią suirutę iš netoli plūduriuojančios valties stebėjo du žmonės – tėvas ir sūnus. Miriam pasakoja, kad kai atsistojo, nusipurtė dulkes ir pradėjo eiti, nutiko štai kas: „Ėjau pakrante tolyn nuo tilto ir pamačiau valtyje sėdintį žmogų [...]. Jis lietuviškai pasisveikino, aš jam atsakiau taip pat. Jis paklausė, ar aš kartais nemačiusi, kas ten ant tilto nutiko. Atsakiau, kad ne, ir nuėjau tolyn. Po kelių minučių už nugaros vėl išgirdau to vyro balsą. Aš atsisukau ir paklausiau, kodėl jis paskui mane seka. Jis atsakė, kad jam atrodą, jog man reikia pagalbos [...]. Vyras sakė nebijoti jo, ir nors man iš tiesų buvo baisu, deja, neturėjau kur dingti (2).“
Nepažįstamasis parsivedė Miriam į savo namus Panemunėje. Juodu nulipo į rūsį, vyras pastūmė į šoną viduryje stovėjusį darbastalį, nušlavė aplink pabirusias drožles ir kelis sykius pabeldė į grindis. Atsivėrė nedidelės durelės, ir vyras pasakė Miriam lipti žemyn. Miriam prisimena: „Nemačiau, kur lipu, bet tylėjau. Paskui pasidarė kiek šviesiau, apsidairiusi supratau, kad atsidūriau mažytėje, tvankioje patalpoje, pilnoje iki pusės išsirengusių žydų. Jie puolė manęs klausinėti apie getą, ir tada aš pravirkau (3).“ Praėjus trims savaitėms po Miriam išsigelbėjimo, vokiečiai pasitraukė iš Kauno, miestą užėmė sovietų kareiviai.
Vyras, kuris slėptuvėje gelbėjo Miriam ir kitus žydus, buvo Jonas Paulavičius – lietuvis stalius, kuris, padedamas žmonos Antaninos (Antosės), sūnaus Kęstučio ir dukters Danutės, karo metais nuo mirties išgelbėjo iš viso 16 žmonių: 12 žydų, 2 rusus karo belaisvius ir du lietuvius, kuriuos vokiečiai rengėsi areštuoti. Ir visa tai neatsitiktinai: Jonas suvokė, ką daro, ir kokią grėsmę užtraukia sau ir savo šeimai. Paulavičius turėjo sau išsikėlęs tikslą –išgelbėti iš geto kuo daugiau šviesių, išsilavinusių, kvalifikuotų žydų, kad po karo jie prisidėtų prie žydų bendruomenės atkūrimo ir suklestėjimo iš naujo.
Kai kurios šios istorijos detalės tebėra nugrimzdusios į užmarštį, tačiau aišku yra tai, kad 1944 metais pavasarį Kęstutis paprašė tėvo išgelbėti ir jų namuose paslėpti Jochananą Fainą (Jochanan/Yochanan Fain), keturiolikmetį smuikininką, su kuriuo Kęstutis prieš karą mokėsi vienoje mokykloje. Paulavičius ir jo ryšininkai gete suorganizavo berniuko pabėgimą – Jochananas įsimaišė į darbo brigadą ir išsmuko iš Vilijampolės. O Kęstutis atėjo jo pasitikti į sutartą vietą, ir jie kartu grįžo į Panemunę. Paulavičių namuose Jochananas tapo šeimos nariu ir netgi gavo naują vardą – Juozas. Savo atsiminimuose Fainas rašo: „Tėvai Kęstutį paskyrė globoti mane. Jis atnešdavo valgyti, išpildavo naktipuodį ir pasirūpino mano siela vienatvėje. Atnešė šachmatus, knygą apie šachmatus, Maironio eilių rinkinį, kurį nupirko specialiai man. Kęstutis atjautė mane, skyrė man daug laiko: kalbėjosi, pasakojo apie matytus filmus, atnešdavo knygų. [...] Aš likau gyvas ir neperdėsiu sakydamas, kad tai tik Kęstučio dėka (5).“
Tačiau Jochananas labai nustebo, kai baigusis nacių okupacijai sužinojo, kad buvo ne vienintelis žmogus, kurį priglaudė ir slėpė Paulavičių šeima. O buvo taip: į Jono Paulavičiaus bendradarbį Česlovą Prapuolenį, kilusį iš Kybartų, kreipėsi šio pažįstami Icchakas ir Lena Šamesai (Shames), taip pat iš Kybartų, ir paprašė išgelbėti iš geto ir priglausti jų keturmetį sūnelį Šimelę. Česlovas į savo namus vaiko paimti negalėjo, todėl kreipėsi į Joną ir paprašė jo priimti Šimelę. Paulavičius, aptaręs tai su žmona, sutiko, ir po kurio laiko berniukas buvo išgabentas iš geto ir atsidūrė Panemunėje. Neilgai trukus Jonas su Antanina nusprendė, kad reikia gelbėti ir berniuko tėvus. Lena paprašė Jono priimti ir jos seną motiną – taip Paulavičių namuose Panemunėje netrukus jau gyveno keturi Šamesų šeimos nariai.
Prieš priimdamas Šamesus, Jonas nusprendė po namu įrengti slėptuvę, kurioje žydai galėtų saugiai laukti karo pabaigos. Jonas ir Kęstutis per kelias naktis iškasė po namo pamatais duobę (žemes paslapčia išbėrė į upę), jos šonus sutvirtino lentomis, įrengė keturis dvigulius gultus, pastatė kibirą, pakabino užuolaidą ir atnešė nedidelį radiją bei žemėlapį – kad būtų galima sekti fronto judėjimą. Rūsio grindyse Paulavičius su sūnumi iškirto nedidelę angą ir įtaisė dureles, kurias kartais praverdavo, kad į vidų patektų šviežio oro, tačiau dažniausiai jas laikydavo uždarytas ir užmaskuodavo jas ant viršaus užstumtu varstotu, o aplink stalą pribarstydavo drožlių.
Jonas Šamesams pasakė, kad jie surastų daugiau žydų, nes jis galėtų ir juos slėpti savo namuose. Tada Icchakas savo pažįstamiems gydytojams Chaimui ir Taniai Ipams (Chaim ir Tania Ipp, mergautinė Tanios pavardė Chaimovič) papasakojo apie Jono pasiūlymą. Iš pradžių Chaimas buvo nusiteikęs skeptiškai, mat jie su žmona neturėjo jokio turto, tad netikėjo, kad kas nors imtųsi gelbėti žydus, neimdamas už tai užmokesčio ir juo labiau slėptų savo namuose, rizikuodamas savo ir namiškių gyvybėmis. Tačiau kai Icchakas suorganizavo Jono ir Chaimo susitikimą (kažkur už geto ribų), daktaras Ipas pakeitė nuomonę. Jo žmona Tania vėliau pasidalijo prisiminimais apie Joną Paulavičių: „Jonas įrodė esantis ypatingas žmogus, toks, kokių retai sutiksi: nepaprastai kilnus, ryžtingas, nuoširdus ir bebaimis vyras, kuris beatodairiškai narsiai rizikavo gyvybe. Jonu negalėjai nesižavėti – rūpinosi žydais kaip savais”. Paulavičius gi stengdavosi lankyti slėptuvėje įnamius kuo dažniau – jis ne tik rytais jiems atnešdavo kavos ir duonos ir išnešdavo kibirą, bet kai galėdavo, ateidavo su jais pasišnekėti, kartu su jais pasiklausyti radijo ir aptarti fronto situacijos. Po darbo Jonas važiuodavo ieškoti, kur įsigyti maisto: miltų, žirnių ar lašinių. Ir tai tekdavo daryti toli nuo namų, kas kartą vis kitur, ir pirkti tik po nedidelį kiekį, nes Jonas turėjo saugotis, kad niekam nesukeltų įtarimo. Paulavičius pardavė kitą savo turėtą namą, kad galėtų išmaitinti tiek burnų, bet kartais tiesiog nepavykdavo gauti maisto ir visiems tekdavo laukti kitos dienos tuščiais pilvais. O kartais nusišypsodavo sėkmė – sykį Jonui pavyko iš kažkur gauti kariškų milinių, kurias jis išmainė į lašinius.
Jonas sumanumą demonstravo ne tik ieškodamas maisto karo nustekentame krašte. Paulavičius su pažįstamais kartą iš geto ištraukė dar kelis žydus: papirko lietuvį, dirbusį gestapo vairuotoju, ir tas vokiečių mašina slapta išvežė žydus iš Vilijampolės ir išlaipino sutartoje vietoje kitoje Kaune dalyje, o Jonas juos aplinkkeliais parsivedė į Panemunę (7). Icchako pusseserė Musia „Mania“ Neimark (vėliau Geršenman) į Paulavičių namus pateko taip: kai Jonas pasitiko ją, ištrūkusią iš geto, juodu sutarė, kad jis eis pirmas, o Mania seksianti jam iš paskos, laikydamasi atstumo. Jeigu žydaitę naciai pastebėtų ir areštuotų, Jonas neatsigręždamas eitų toliau. Jis negalėjo rizikuoti pakliūti vokiečiams į nagus, kai nuo jo priklausė šitiek žmonių Panemunėje. Laimė, Paulavičius ir Maniavisus keliolika kilometrų sukorė laimingai (8).Netrukus Panemunėje prieglobstį rado ir Manios vyras inžinierius Aronas Neimarkas.
Kai vokiečiai pagaliau pasitraukė iš Kauno ir sovietų kariuomenė užėmė Panemunę, Jonas atskubėjo pranešti žinios savo įnamiams. Išlipę iš slėptuvės žydai išėjo į kiemą sutikti raudonarmiečių. Mania prisiminė: Kai kareiviai mus išvydo išlindusius pro tas siauras dureles – žemėtus, pusnuogius, išblyškusius it giltinė, susivėlusius ir paliegusius, atsitraukė nuo mūsų ir tiesiog spoksojo apstulbę (9). Žydų, kurie slėpėsi patalpoje po rūsiu, laukė dar viena staigmena: kai visi susirinko prie šventinio stalo, jie išvydo dar septynis žmones, kuriuos Paulavičiai išslapstė kitose slėptuvėse – tarp jų buvo ir du rusai karo belaisviai, du lietuviai, Jochananas ir dar du žydai iš Kauno geto – Davidas Rubinas ir Riva Katavušnikienė.
Vokiečių okupacijos metais nei Jonas, nei kiti jo šeimos nariai, kai Panemunėje lankydavosi jų giminaičiams ar šiaip svečiai, nė sykio neužsiminė, kad namuose gyvena daugiau žmonių. Vis dėlto kartą jų planas vos per plauką nežlugo. Vieną dieną pro Paulavičių namus bėgo žmogus, persekiojamas vokiečių, ir jam pavyko nuo jų pabėgti. Pametę bėglio pėdas, vokiečiai įsiveržė į Paulavičių namą ir ėmė ieškoti jo po visus kambarius. Kęstutis pasakoja, kad jam į kulnus nusirito širdis ir jis įpuolė į rūsį tikrinti, ar uždarytos slėptuvės durelės, o kai vienas vokietis nusileido apžiūrėti rūsio, akimirką Kęstučiui buvo dingtelėję, ar tik neteks pulti nekviesto svečio, griebti už gerklės ir grūsti jo žemyn pro dureles, jei šis jas aptiktų, o tada drauge su slėptuvės gyventojais įšokti įveikti nacio... Tačiau tądien pasisekė: durelės buvo užtrenktos ir užmaskuotos Jono varstotu ir drožlėmis, ir vokiečiai galų gale paliko Paulavičių namus nieko nepešę.
Joną Paulavičių, Antaniną Paulavičienę, Kęstutį Paulavičių ir Danutę Paulavičiūtę nemažai žmonių laiko didvyriais, tačiau jie patys niekada savęs tokiais nelaikė. Jie gelbėjo nelaimės ištiktus žmones ne dėl religinių įsitikinimų ir ne dėl asmeninės naudos. Paulavičių šeima tai darė dėl to, kad tai buvo teisinga. Jie nelaikė žydų svetimais – jiems tai buvo tiesiog žmonės, kuriuos naciai pasmerkė žiaurioms kančioms ir kurių gyvybė kabojo ant plauko. Išgelbėti juos – toks buvo sąmoningas Paulavičių šeimos siekis, net jei gelbėdami kitus jie rizikavo savo gyvybe.
Jono Paulavičiaus užmojis padėti atkurti žydų bendruomenę išsipildė – nors Paulavičių išgelbėti žydai po karo iš Lietuvos ir išvyko, plačios jų giminės iki šiol gyvuoja ir klesti Izraelyje, Peru ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Deja, Jonui nebuvo lemta to pamatyti. Vieną 1952 metų gegužės naktį kietai įmigusį lovoje Joną pro atvirą langą pakirto nežinomo žudiko jam į galvą paleista kulka. Ir tai buvo ne vienintelė tragedija, po karo ištikusi Paulavičių šeimą – 1947 metų vasarą mylima Jono duktė Danutė Paulavičiūtė mirė nuo džiovos. Jai buvo vos dvidešimt vieni metai. Paulavičiaus žmona Antanina ir sūnus Kęstutis toliau gyveno Kaune ir devintojo dešimtmečio pradžioje vėl atkūrė ryšį su savo išgelbėtais žmonėmis. Kęstutis, patyręs du insultus, 2014 metais vis dar gyvena Panemunėje su žmona Janina ir šiemet švenčia 60-ąjį vestuvių jubiliejų.
1984 metais, kai Paulavičių šeimai buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolių vardas, jų išgelbėtasis Davidas Rubinas Jonui Paulavičiui skyrė šiuos žodžius:
„Jonai, brangiausiasis iš visų... Tu augai irgyvenai tarp Lietuvos žmonių, kurių neretas dalyvavo mūsų žudynėse, bet dar daugiau buvo tokių, kuriems nė kiek nerūpėjo mūsų kančia... Mes pažadame amžinai saugoti Tavo atminimą savo širdyse, ir mokyti jį branginti su begaline meile ir pagarba savo vaikus. Tau tiek daug teko iškentėti: tu netekai dukters Danutės, kurią taip mylėjai. Aš nebuvau šalia tavęs, kai pikta ranka atėmė iš tavęs gyvastį ir aš negirdėjau tavo aimanos. Bet man plyšta širdis iš didžiulio skausmo... Leiski mums, Tavo išgelbėtiems, Tave atminti. Tegul tavo siela gyvuoja amžinai.“ (10)
Šaltiniai
Fain, J. (2008). Berniukas su smuiku. Hakibbutz Hameuchad; lietuviško vertimo rankraštis (Preiskel, I.; Sabonis, A.)
Gitelman, Z. (1997). Bitter Legacy: Confronting the Holocaust in the USSR. Indiana University Press; Annotated edition.
Oral history interview with KęstutisPaulavičius (1998). United States Holocaust Memorial Museum. Interview made possible by a grant from Jeff and Toby Herr. Prieiga: http://collections.ushmm.org/search/catalog/irn508572
Paldiel, M. (2000).Savingthe Jews: Amazing Stories of Men and Women who Defied the Final Solution. Schreiber, Shengold Publishing.
Ugent, D., Kovitz, S. (2010) ‘Troskunai’.Prieiga: http://kehilalinks.jewishgen.org/Troskunai/
Unknown (1991) ‘Four outlive ghettos, labor camps’, Poughkeepsie Journal, 1 December. Prieiga: http://archive.poughkeepsiejournal.com/article/20131106/NEWS01/131106008/Four-outlive-ghettos-labor-camps-Dec-1-1991-
Paldiel, M. (2000). Savingthe Jews: Amazing Stories of Men and Women who Defied the Final Solution. Schreiber, Shengold Publishing, p. 89.
2. Ten pat, p. 90.
3. Ten pat.
4. Oral history interview with Kęstutis Paulavičius (1998). Prieiga: http://collections.ushmm.org/search/catalog/irn508572.
5. Fain, J. (2008). Berniukas su smuiku. Hakibbutz Hameuchad, lietuviško vertimo rankraštis (Preiskel, I.; Sabonis, A.)
6. Gitelman, Z. (1997). Bitter Legacy: Confronting the Holocaust in the USSR. Indiana University Press; Annotated edition, p. 294.
7. Oral history interview with Kęstutis Paulavičius (1998). Prieiga: http://collections.ushmm.org/search/catalog/irn508572.
8. Paldiel, M. (2000).Savingthe Jews: Amazing Stories of Men and Women who Defied the Final Solution. Schreiber, Shengold Publishing, p. 92.
9. Ten pat, p. 93.
10. Paldiel, M. (2000). Savingthe Jews: Amazing Stories of Men and Women who Defied the Final Solution. Schreiber, Shengold Publishing, p. 89.
Vokiečių okupacijos metais nei Jonas, nei kiti jo šeimos nariai, kai Panemunėje lankydavosi jų giminaičiams ar šiaip svečiai, nė sykio neužsiminė, kad namuose gyvena daugiau žmonių. Vis dėlto kartą jų planas vos per plauką nežlugo. Vieną dieną pro Paulavičių namus bėgo žmogus, persekiojamas vokiečių, ir jam pavyko nuo jų pabėgti. Pametę bėglio pėdas, vokiečiai įsiveržė į Paulavičių namą ir ėmė ieškoti jo po visus kambarius. Kęstutis pasakoja, kad jam į kulnus nusirito širdis ir jis įpuolė į rūsį tikrinti, ar uždarytos slėptuvės durelės, o kai vienas vokietis nusileido apžiūrėti rūsio, akimirką Kęstučiui buvo dingtelėję, ar tik neteks pulti nekviesto svečio, griebti už gerklės ir grūsti jo žemyn pro dureles, jei šis jas aptiktų, o tada drauge su slėptuvės gyventojais įšokti įveikti nacio... Tačiau tądien pasisekė: durelės buvo užtrenktos ir užmaskuotos Jono varstotu ir drožlėmis, ir vokiečiai galų gale paliko Paulavičių namus nieko nepešę.
Joną Paulavičių, Antaniną Paulavičienę, Kęstutį Paulavičių ir Danutę Paulavičiūtę nemažai žmonių laiko didvyriais, tačiau jie patys niekada savęs tokiais nelaikė. Jie gelbėjo nelaimės ištiktus žmones ne dėl religinių įsitikinimų ir ne dėl asmeninės naudos. Paulavičių šeima tai darė dėl to, kad tai buvo teisinga. Jie nelaikė žydų svetimais – jiems tai buvo tiesiog žmonės, kuriuos naciai pasmerkė žiaurioms kančioms ir kurių gyvybė kabojo ant plauko. Išgelbėti juos – toks buvo sąmoningas Paulavičių šeimos siekis, net jei gelbėdami kitus jie rizikavo savo gyvybe.
Jono Paulavičiaus užmojis padėti atkurti žydų bendruomenę išsipildė – nors Paulavičių išgelbėti žydai po karo iš Lietuvos ir išvyko, plačios jų giminės iki šiol gyvuoja ir klesti Izraelyje, Peru ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Deja, Jonui nebuvo lemta to pamatyti. Vieną 1952 metų gegužės naktį kietai įmigusį lovoje Joną pro atvirą langą pakirto nežinomo žudiko jam į galvą paleista kulka. Ir tai buvo ne vienintelė tragedija, po karo ištikusi Paulavičių šeimą – 1947 metų vasarą mylima Jono duktė Danutė Paulavičiūtė mirė nuo džiovos. Jai buvo vos dvidešimt vieni metai. Paulavičiaus žmona Antanina ir sūnus Kęstutis toliau gyveno Kaune ir devintojo dešimtmečio pradžioje vėl atkūrė ryšį su savo išgelbėtais žmonėmis. Kęstutis, patyręs du insultus, 2014 metais vis dar gyvena Panemunėje su žmona Janina ir šiemet švenčia 60-ąjį vestuvių jubiliejų.
1984 metais, kai Paulavičių šeimai buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolių vardas, jų išgelbėtasis Davidas Rubinas Jonui Paulavičiui skyrė šiuos žodžius:
„Jonai, brangiausiasis iš visų... Tu augai irgyvenai tarp Lietuvos žmonių, kurių neretas dalyvavo mūsų žudynėse, bet dar daugiau buvo tokių, kuriems nė kiek nerūpėjo mūsų kančia... Mes pažadame amžinai saugoti Tavo atminimą savo širdyse, ir mokyti jį branginti su begaline meile ir pagarba savo vaikus. Tau tiek daug teko iškentėti: tu netekai dukters Danutės, kurią taip mylėjai. Aš nebuvau šalia tavęs, kai pikta ranka atėmė iš tavęs gyvastį ir aš negirdėjau tavo aimanos. Bet man plyšta širdis iš didžiulio skausmo... Leiski mums, Tavo išgelbėtiems, Tave atminti. Tegul tavo siela gyvuoja amžinai.“ (10)
Šaltiniai
Fain, J. (2008). Berniukas su smuiku. Hakibbutz Hameuchad; lietuviško vertimo rankraštis (Preiskel, I.; Sabonis, A.)
Gitelman, Z. (1997). Bitter Legacy: Confronting the Holocaust in the USSR. Indiana University Press; Annotated edition.
Oral history interview with KęstutisPaulavičius (1998). United States Holocaust Memorial Museum. Interview made possible by a grant from Jeff and Toby Herr. Prieiga: http://collections.ushmm.org/search/catalog/irn508572
Paldiel, M. (2000).Savingthe Jews: Amazing Stories of Men and Women who Defied the Final Solution. Schreiber, Shengold Publishing.
Ugent, D., Kovitz, S. (2010) ‘Troskunai’.Prieiga: http://kehilalinks.jewishgen.org/Troskunai/
Unknown (1991) ‘Four outlive ghettos, labor camps’, Poughkeepsie Journal, 1 December. Prieiga: http://archive.poughkeepsiejournal.com/article/20131106/NEWS01/131106008/Four-outlive-ghettos-labor-camps-Dec-1-1991-
Paldiel, M. (2000). Savingthe Jews: Amazing Stories of Men and Women who Defied the Final Solution. Schreiber, Shengold Publishing, p. 89.
2. Ten pat, p. 90.
3. Ten pat.
4. Oral history interview with Kęstutis Paulavičius (1998). Prieiga: http://collections.ushmm.org/search/catalog/irn508572.
5. Fain, J. (2008). Berniukas su smuiku. Hakibbutz Hameuchad, lietuviško vertimo rankraštis (Preiskel, I.; Sabonis, A.)
6. Gitelman, Z. (1997). Bitter Legacy: Confronting the Holocaust in the USSR. Indiana University Press; Annotated edition, p. 294.
7. Oral history interview with Kęstutis Paulavičius (1998). Prieiga: http://collections.ushmm.org/search/catalog/irn508572.
8. Paldiel, M. (2000).Savingthe Jews: Amazing Stories of Men and Women who Defied the Final Solution. Schreiber, Shengold Publishing, p. 92.
9. Ten pat, p. 93.
10. Paldiel, M. (2000). Savingthe Jews: Amazing Stories of Men and Women who Defied the Final Solution. Schreiber, Shengold Publishing, p. 89.