Žydų gelbėtojai

1944 metais 17-metė Konstancija Povilaikaitė (vėliau Babinskienė) mokėsi Vilkaviškio gimnazijos 7-oje klasėje ir kartu su kitomis gimnazistėmis nuomojosi butą Vilkaviškyje, Sodų gatvėje Nr. 9. Kartą į šiuos namus šeimininkų giminės iš Kauno atvežė dvejų metų mergaitę, kalbančią tik žydiškai. Buvo paaiškinta, kad mergaitę rado paliktą pintinėje prie savo namo ir, baimindamiesi laikyti Kaune, atvežė į Vilkaviškį. Konstancija Povilaikaitė, išgirdusi, kad ir čia mergaitės nenori laikyti, bet ketina atiduoti gestapui, nedvejodama apsisprendė ją gelbėti. Kitą dieną, paėmusi mergaitę į glėbį, ji nešė ją 10 kilometrų į tėvų namus, Kuosių kaimą, šalia Lankeliškių bažnytkaimio. Konstancijos tėvai – neturtingi ūkininkai Petras ir Ona Povilaikos palaikė dukros apsisprendimą. Puikiai suprasdami rizikos ir atsakomybės laipsnį, grynai iš humaniškų paskatų, jie priėmė žydų vaiką ir su meile rūpinosi mažąja Vitute, nes Konstancija grįžo tęsti mokslų į Vilkaviškį. Tik priartėjus fronto linijai, paaiškėjo tikrasis Vitutės vardas ir jos tikrieji tėvai: Vitutė – Aviva Tkač, advokato Tkačo iš Kauno dukra.
Po karo išgelbėtą mergaitę – Vitutę-Avivą Tkac atsiėmė giminės iš Kauno ir netrukus visi išvyko iš Lietuvos. Pastaraisiais metais Aviva gyveno JAV, ji neužmiršo savo gelbėtojų. Iš Avivos Sandler (Tkač) laiško Konstancijai Baginskienei (Povilaikaitei):
Aš esu ta pati Vitutė, ta maža mergaitė, kurią išsaugojote ir meiliai prižiūrėjote. Dažnai galvoju apie tą laiką, kurį praleidau jūsų namuose. Ypač apie jūsų mamytę. Kadangi laikas buvo siaubingas, o aš labai maža, daug ko neprisimenu. Aš nekalbu ir nesuprantu lietuviškai. Bet niekada nepamiršiu jūsų rūpesčio, meilės ir skausmo, kai turėjom išsiskirti. Aš jums be galo dėkinga, kad nepraradau gyvenimo.