Žydų gelbėtojai

KAZIMIERAS IR VERONIKA ARLAUSKAI

Vieną 1942 metų rudens naktį sužeistas Saulius Borovskis pasibeldė į Arlauskų namų duris. Pasakė, kad jis žydas, išsigelbėjęs per žudynių akciją, kurios metu buvo sužeistas, ir paprašė Arlauskų jį įsileisti. Arlauskai jį priėmė ir jis pasiliko jų namuose. Kazimieras Arlauskas ir jo vyresnysis sūnus Vytautas Feliksas Arlauskas aprūpindavo jį vaistais žaizdai gydyti. Po 2-3 mėnesių Saulius atsivedė savo žmoną ir nuo to laiko jie abu gyveno pas Arlauskus. Kai kas nors priartėdavo prie namo, jie pasislėpdavo šiaudų kūgiuose, kur buvo pasidarę slėptuvę. Šeimos vaikams buvo uždrausta ten eiti ir kalbėti apie tai.
Metais vėliau, 1943 rudenį, kaimo seniūnas atėjo į namą ir pasakė, jog jam žinoma, kad Arlauskas slepia žydus. Jis paaiškino, kad žydams reikia trims dienoms surasti kitą vietą. Netoli nuo Arlauskų gyveno kitas valstietis, Saurkaitis, vokiečių kilmės. Jis sutiko paslėpti žydus. Kitą dieną vokiečiai atvyko pas Arlauskus ieškoti žydų, bet nieko nerado. Saurkaitis patvirtino, kad Arlauskai niekada neslėpė žydų. Vokiečiai kelis kartu iššovė į šieną, bet ten nieko nebuvo.
Po šio atvejo Borovskiai išėjo iš Arlauskų. Tik po karo Saulius Borovskis buvo atvažiavęs pas juos pasakyti, kad žmona ir duktė liko gyvos, ir kad visi jie išvyksta per Lenkiją į Ameriką.