žydų gelbėtojai
Savickis Jurgis
JURGIS SAVICKIS
Jurgis Savickis gimė Pagausančio dvare, Ariogalos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Mokėsi Kaune, vėliau lankė gimnaziją Maskvoje. 1913 m. įstojo į Dailės akademiją Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, būdamas Rusijoje, užsiėmė lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veikla, 1915 m. išvyko į Daniją, kur rūpinosi lietuvių karo belaisviais. Po karo Jurgis tapo naujai susi¬kū¬ru¬sios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Dar būdamas Danijoje sutiko savo pirmąją žmoną žydę Idą Trakiner, su kuria susilaukė dviejų sūnų – Algirdo ir Augustino. 1938 m. Jurgis tapo Lietuvos atstovu Tautų sąjungoje Žene¬voje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis liko gyventi Pietų Prancūzijoje, kur jau prieš kelerius metus buvo įsigijęs žemės sklypą ir statėsi vilą, kurią pavadino savo gimtojo miesto vardu – Ariogala. Joje lankydavosi daugybė garsių Lietuvos diplomatų, menininkų, rašytojų. Būtent į šiuos namus jis priėmė žydą Aleksandrą Fainą ir padėjo jo šeimai Antrojo pasaulinio karo metais. Aleksandro tėvai Joselis ir Eta Fainai su šešiais vaikais gyveno Kaune. Jie buvo sėkmingai veikiančio popieriaus fabriko savininkai, todėl galėjo siųsti vaikus mokytis į užsienį. Jų sūnus Aleksandras išvyko į Berlyną studijuoti inžinerijos ir ten susi¬pa¬žino su Liuba Spiengelglass. Liubos šeima į Vokietiją emigravo po Pirmojo pasaulinio karo, jos tėvas Jokūbas Spiengelglassas buvo Lietuvos komercijos atašė ir turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę Berlyne. 1926 m. Aleksandras ir Liuba susituokė ir persikėlė gyventi į Kauną. Aleksandras buvo Vokietijos elektros įmonių generalinis atstovas Lietuvoje. Hitleriui atėjus į valdžią, jis neteko darbo ir su Liuba nusprendė persikelti į Paryžių. Pirmasis 1933 m. išvyko Aleksandras, o po 6 mėnesių kartu su jo motina ir kitais giminėmis atvyko ir Liuba su 4 metų dukra Renė. Vokiečių okupantams įsiveržus Prancūziją, Aleksandras užsi¬re¬gist¬ra¬vo kaip savanoris Prancūzijos kariuomenėje ir, kadangi turėjo inžinerinį išsi¬la¬vinimą, buvo išsiųstas dirbti į ginklų gamyklą. 1940 m. rudenį Fainų šeima persikėlė į Lioną. Aleksandras dirbo įvairiausius darbus, taip pat darbavosi pogrindyje. Šeima bandė emigruoti į JAV, bet, Aleksandrui vykstant į Marselį atsiimti vizų, nacių okupantai užėmė Prancūziją. 1943 m. balandį Aleksandras gavo įsakymą prisistatyti policijai kartu su kitais užsieniečiais, paprašęs pa-skam¬binti žmonai, pasinaudojo proga ir pabėgo į Rokbriune-Kap-Marteną prašyti Jurgio Savickio pagalbos. Apie pagalbą Fainui ir jo dėkingumą Jurgis liudija po mirties išleistame dienoraštyje „Žemė dega“, Aleksandrą Fainą vadindamas „generolu“: Vakar iš ryto, apie 7 val., atsilankė „generolas“... <...> – Tamsta iš¬gelbėjai man gyvybę. Taip, tamsta ištraukei mane iš Liono, vokiečiams besiaučiant ten. – Atėjau įspėti tamstą. <...> – Jei ateitų kas į tamstą kratos daryti ar – suimti, tamsta sakyk: „popierį! Į kalbas nesileisk, be mano parašo niekas negali padaryti. Kol aš čia esu, nieko bloga tamstai negali atsitikti! Fainas Ariogaloje praleido kelias dienas, kol Jurgis padėjo jam susirasti namus Rokbriuno kaimelyje. Turė¬da¬mas reikiamus dokumentus, Fainas galėjo parsivežti savo šeimą iš Liono. Iki 1947 m. Fainai gyveno Pietų Prancūzijoje, vėliau grįžo į Paryžių. Karo metais Fainų šeima turėjo Lietuvos pilietybę. Prancūzijai atgavus laisvę, jie gavo Prancūzijos pilietybę. Dėka Jurgio Savickio visa Fainų šeima išliko gyva. Deja, ir pats Savickis Lietuvoje neteko vyresniojo sūnaus Algirdo ir pirmosios žmonos Idos. Algirdas 1943 m. spalį buvo nužudytas Kaune, grįždamas iš darbo į getą, kuriame pasiryžo būti kartu su savo žyde žmona Julija. Ida taip pat buvo patekusi į getą, vėliau slapstėsi pas pažįstamus. Neištvėrusi sūnaus netekties, ji nusižudė prieš pat nacių pasitraukimą iš Lietuvos 1944 metais. Jurgis iki pat mirties 1952 m. pragyveno Ariogalos viloje Pietų Prancūzijoje. Aleksandras Fainas su šeima liko dėkingi Jurgiui Savickiui ir palaikė ryšius su jo sūnumi Augustinu bei anūkais, kvietė atvykti į Paryžių. Paryžiuje jie apsilankė tik 1989 m., kai Fainas jau buvo miręs.
Jurgis Savickis gimė Pagausančio dvare, Ariogalos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Mokėsi Kaune, vėliau lankė gimnaziją Maskvoje. 1913 m. įstojo į Dailės akademiją Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, būdamas Rusijoje, užsiėmė lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veikla, 1915 m. išvyko į Daniją, kur rūpinosi lietuvių karo belaisviais. Po karo Jurgis tapo naujai susi¬kū¬ru¬sios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Dar būdamas Danijoje sutiko savo pirmąją žmoną žydę Idą Trakiner, su kuria susilaukė dviejų sūnų – Algirdo ir Augustino. 1938 m. Jurgis tapo Lietuvos atstovu Tautų sąjungoje Žene¬voje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis liko gyventi Pietų Prancūzijoje, kur jau prieš kelerius metus buvo įsigijęs žemės sklypą ir statėsi vilą, kurią pavadino savo gimtojo miesto vardu – Ariogala. Joje lankydavosi daugybė garsių Lietuvos diplomatų, menininkų, rašytojų. Būtent į šiuos namus jis priėmė žydą Aleksandrą Fainą ir padėjo jo šeimai Antrojo pasaulinio karo metais. Aleksandro tėvai Joselis ir Eta Fainai su šešiais vaikais gyveno Kaune. Jie buvo sėkmingai veikiančio popieriaus fabriko savininkai, todėl galėjo siųsti vaikus mokytis į užsienį. Jų sūnus Aleksandras išvyko į Berlyną studijuoti inžinerijos ir ten susi¬pa¬žino su Liuba Spiengelglass. Liubos šeima į Vokietiją emigravo po Pirmojo pasaulinio karo, jos tėvas Jokūbas Spiengelglassas buvo Lietuvos komercijos atašė ir turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę Berlyne. 1926 m. Aleksandras ir Liuba susituokė ir persikėlė gyventi į Kauną. Aleksandras buvo Vokietijos elektros įmonių generalinis atstovas Lietuvoje. Hitleriui atėjus į valdžią, jis neteko darbo ir su Liuba nusprendė persikelti į Paryžių. Pirmasis 1933 m. išvyko Aleksandras, o po 6 mėnesių kartu su jo motina ir kitais giminėmis atvyko ir Liuba su 4 metų dukra Renė. Vokiečių okupantams įsiveržus Prancūziją, Aleksandras užsi¬re¬gist¬ra¬vo kaip savanoris Prancūzijos kariuomenėje ir, kadangi turėjo inžinerinį išsi¬la¬vinimą, buvo išsiųstas dirbti į ginklų gamyklą. 1940 m. rudenį Fainų šeima persikėlė į Lioną. Aleksandras dirbo įvairiausius darbus, taip pat darbavosi pogrindyje. Šeima bandė emigruoti į JAV, bet, Aleksandrui vykstant į Marselį atsiimti vizų, nacių okupantai užėmė Prancūziją. 1943 m. balandį Aleksandras gavo įsakymą prisistatyti policijai kartu su kitais užsieniečiais, paprašęs pa-skam¬binti žmonai, pasinaudojo proga ir pabėgo į Rokbriune-Kap-Marteną prašyti Jurgio Savickio pagalbos. Apie pagalbą Fainui ir jo dėkingumą Jurgis liudija po mirties išleistame dienoraštyje „Žemė dega“, Aleksandrą Fainą vadindamas „generolu“: Vakar iš ryto, apie 7 val., atsilankė „generolas“... <...> – Tamsta iš¬gelbėjai man gyvybę. Taip, tamsta ištraukei mane iš Liono, vokiečiams besiaučiant ten. – Atėjau įspėti tamstą. <...> – Jei ateitų kas į tamstą kratos daryti ar – suimti, tamsta sakyk: „popierį! Į kalbas nesileisk, be mano parašo niekas negali padaryti. Kol aš čia esu, nieko bloga tamstai negali atsitikti! Fainas Ariogaloje praleido kelias dienas, kol Jurgis padėjo jam susirasti namus Rokbriuno kaimelyje. Turė¬da¬mas reikiamus dokumentus, Fainas galėjo parsivežti savo šeimą iš Liono. Iki 1947 m. Fainai gyveno Pietų Prancūzijoje, vėliau grįžo į Paryžių. Karo metais Fainų šeima turėjo Lietuvos pilietybę. Prancūzijai atgavus laisvę, jie gavo Prancūzijos pilietybę. Dėka Jurgio Savickio visa Fainų šeima išliko gyva. Deja, ir pats Savickis Lietuvoje neteko vyresniojo sūnaus Algirdo ir pirmosios žmonos Idos. Algirdas 1943 m. spalį buvo nužudytas Kaune, grįždamas iš darbo į getą, kuriame pasiryžo būti kartu su savo žyde žmona Julija. Ida taip pat buvo patekusi į getą, vėliau slapstėsi pas pažįstamus. Neištvėrusi sūnaus netekties, ji nusižudė prieš pat nacių pasitraukimą iš Lietuvos 1944 metais. Jurgis iki pat mirties 1952 m. pragyveno Ariogalos viloje Pietų Prancūzijoje. Aleksandras Fainas su šeima liko dėkingi Jurgiui Savickiui ir palaikė ryšius su jo sūnumi Augustinu bei anūkais, kvietė atvykti į Paryžių. Paryžiuje jie apsilankė tik 1989 m., kai Fainas jau buvo miręs.