Žydų gelbėtojai
Iš Hermano Kruko dienoraščio „The Last days of the Jerusalem of Lithuania“ („Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“), 1941 metų gruodžio 25 dienos įrašas:
A propas, apie ponią Oną Šimaitę. Ona Šimaitė yra pagyvenusi lietuvė moteris, nuo seno pasinėrusi į visuomeninius darbus. Ji dažnai ateina į getą aplankyti savo bičiulių žydų. Ši kartą ji aplankė biblioteką (ji pati yra Vilniaus universiteto bibliotekos bibliotekininkė) ir muziejinių vertybių rinkinį. Po dviejų dienų ji parašė laišką savo bičiulei žydei, prašydama, be kita ko, perduoti linkėjimus tam ponui, kuris jai parodė biblioteką ir muziejų. Ji esanti dėkinga jam ir žavėjosi jo narsa ir stiprybe tokiu siaubingu ir sunkiu laiku surinkti tokius daiktus, nuo kurių visi nusigręžia.
Iš Abraomo Suckeverio knygos „Vilner geto 1941–1944“ („Vilniaus getas 1941–1944“):
Svarbiausius žydų klasiko Pereco rankraščius aš jau 1942 m. kovą buvau perdavęs lietuvių žurnalistei Onai Šimaitei. Ji daugelį kartų ateidavo į vokiečių įstaigą, kurioje dirbau, ir išnešdavo iš ten mano paruoštus paketus.
/.../ Padėdama žydams, ji užrūstino vokiečius ir buvo jų uždaryta į koncentracijos stovyklą...
Aba Kovneris (Amerikos lietuvių laikraštis „Draugas“, Čikaga, 1967 liepos 8):
Jei pasaulyje yra bent dešimt cadikų, tai Ona Šimaitė neabejotinai esanti jų viena.
Prof. Markas Petuchauskas, geto kalinys ( Lietuvos televizijos laida „Menora“, 2004 sausio 11):
Ji lankėsi geto muziejuje, geto bibliotekoje, tarytum getas būtų jai antrieji namai. Jinai ateidavo į Vilniaus geto teatro spektaklius, koncertus. Sužavėta žiūrėjo juos.
/.../ Ji turėjo didžią svajonę, kad tautos kada nors baigs kovoti tarpusavyje dėl religinių, dėl nacionalinių, dėl kažin kokių geografinių interesų ir jas sujungs bendra tautų brolybė.
Jinai buvo didžiulė europietė. Tuomet, kai apie tą europietiškumą, kokį dabar mes jį suprantame, apie kurį dabar taip mėgstama kalbėti, dar niekas nekalbėjo. Jinai buvo tos europinės tolerancijos ir tarpusavio tautų supratimo šauklė. Ir jinai ne tik apie tai kalbėjo, ji tyliai ir kantriai bei kukliai vykdė savo misiją.
Dovas Levinas, istorikas, Izraelis (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“)
Baisiausiu laiku – 1941 m. ruduo ir dar daugiau karo pabaigoje – atsirado keli šimtai dorų ir sąžiningų lietuvių, kurie nepaisant pavojaus išgelbėjo, rodos, net keliolika šimtų žydų. Viena šių garbingų lietuvių Ona Šimaitė, kurios vardas pagarsėjo visame pasaulyje ir padėjo šiek tiek lietuvių tautos garbę pakelti pagal Tautos himno žodžius: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“.
Andrius Bulota, karo metais lankęsis O. Šimaitės bute Vilniaus senamiestyje, prisimena („Literatūra ir menas“, Nr. 9, Vilnius, 1970 m. vasario 28 d.):
Girdėjau, kad ji su didžiuliu pasiaukojimu teikia materialinę ir moralinę pagalbą Vilniaus geto gyventojams. Iš pokalbio su Ona Šimaite supratau, jog ji tikrai pasiryžusi padaryti viską, kad palengvintų uždarytųjų gete gyvenimą.
Mums besikalbant, prasivėrė gretimo nedidelio kambarėlio durys. Pro jas nedrąsiai išėjo penkerių ar šešerių metų išblyškusi mergaitė. Paskui ją įėjo tamsiaplaukė vidutinio amžiaus moteris, linktelėjo galvą ir įvedė vaiką atgal į aną kambarėlį, uždarydama duris.
– Nebijai? Ar gestapas nesuuos?.. – neiškentęs paklausiau.
Užuot atsakiusi, Ona Šimaitė tik giliai atsiduso ir patylėjusi tarė:
- Pavakare jas iš čia išves... Naktį, jei pavyks, vieton jų ateis kiti. Darau, ką galiu. Tiek žmonių žūsta...
A propas, apie ponią Oną Šimaitę. Ona Šimaitė yra pagyvenusi lietuvė moteris, nuo seno pasinėrusi į visuomeninius darbus. Ji dažnai ateina į getą aplankyti savo bičiulių žydų. Ši kartą ji aplankė biblioteką (ji pati yra Vilniaus universiteto bibliotekos bibliotekininkė) ir muziejinių vertybių rinkinį. Po dviejų dienų ji parašė laišką savo bičiulei žydei, prašydama, be kita ko, perduoti linkėjimus tam ponui, kuris jai parodė biblioteką ir muziejų. Ji esanti dėkinga jam ir žavėjosi jo narsa ir stiprybe tokiu siaubingu ir sunkiu laiku surinkti tokius daiktus, nuo kurių visi nusigręžia.
Iš Abraomo Suckeverio knygos „Vilner geto 1941–1944“ („Vilniaus getas 1941–1944“):
Svarbiausius žydų klasiko Pereco rankraščius aš jau 1942 m. kovą buvau perdavęs lietuvių žurnalistei Onai Šimaitei. Ji daugelį kartų ateidavo į vokiečių įstaigą, kurioje dirbau, ir išnešdavo iš ten mano paruoštus paketus.
/.../ Padėdama žydams, ji užrūstino vokiečius ir buvo jų uždaryta į koncentracijos stovyklą...
Aba Kovneris (Amerikos lietuvių laikraštis „Draugas“, Čikaga, 1967 liepos 8):
Jei pasaulyje yra bent dešimt cadikų, tai Ona Šimaitė neabejotinai esanti jų viena.
Prof. Markas Petuchauskas, geto kalinys ( Lietuvos televizijos laida „Menora“, 2004 sausio 11):
Ji lankėsi geto muziejuje, geto bibliotekoje, tarytum getas būtų jai antrieji namai. Jinai ateidavo į Vilniaus geto teatro spektaklius, koncertus. Sužavėta žiūrėjo juos.
/.../ Ji turėjo didžią svajonę, kad tautos kada nors baigs kovoti tarpusavyje dėl religinių, dėl nacionalinių, dėl kažin kokių geografinių interesų ir jas sujungs bendra tautų brolybė.
Jinai buvo didžiulė europietė. Tuomet, kai apie tą europietiškumą, kokį dabar mes jį suprantame, apie kurį dabar taip mėgstama kalbėti, dar niekas nekalbėjo. Jinai buvo tos europinės tolerancijos ir tarpusavio tautų supratimo šauklė. Ir jinai ne tik apie tai kalbėjo, ji tyliai ir kantriai bei kukliai vykdė savo misiją.
Dovas Levinas, istorikas, Izraelis (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“)
Baisiausiu laiku – 1941 m. ruduo ir dar daugiau karo pabaigoje – atsirado keli šimtai dorų ir sąžiningų lietuvių, kurie nepaisant pavojaus išgelbėjo, rodos, net keliolika šimtų žydų. Viena šių garbingų lietuvių Ona Šimaitė, kurios vardas pagarsėjo visame pasaulyje ir padėjo šiek tiek lietuvių tautos garbę pakelti pagal Tautos himno žodžius: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“.
Andrius Bulota, karo metais lankęsis O. Šimaitės bute Vilniaus senamiestyje, prisimena („Literatūra ir menas“, Nr. 9, Vilnius, 1970 m. vasario 28 d.):
Girdėjau, kad ji su didžiuliu pasiaukojimu teikia materialinę ir moralinę pagalbą Vilniaus geto gyventojams. Iš pokalbio su Ona Šimaite supratau, jog ji tikrai pasiryžusi padaryti viską, kad palengvintų uždarytųjų gete gyvenimą.
Mums besikalbant, prasivėrė gretimo nedidelio kambarėlio durys. Pro jas nedrąsiai išėjo penkerių ar šešerių metų išblyškusi mergaitė. Paskui ją įėjo tamsiaplaukė vidutinio amžiaus moteris, linktelėjo galvą ir įvedė vaiką atgal į aną kambarėlį, uždarydama duris.
– Nebijai? Ar gestapas nesuuos?.. – neiškentęs paklausiau.
Užuot atsakiusi, Ona Šimaitė tik giliai atsiduso ir patylėjusi tarė:
- Pavakare jas iš čia išves... Naktį, jei pavyks, vieton jų ateis kiti. Darau, ką galiu. Tiek žmonių žūsta...