Žydų gelbėtojai
Iš Moisiejaus Rozenbliumo prisiminimų Mano šeimos gelbėjimosi istorija:
1943 metų pabaigoje mano tėvai, sužinoję apie lapkričio 5 dienos Vaikų akciją Šiaulių gete, nutarė, kad man toliau likti gete nebegalima. Padėti sutiko agronomas Antanas Midvigis, su kuriuo mama susipažino man nežinomomis aplinkybėmis. Jis nuvedė mamą su manim pas Vincą Vobolevičių, turėjusį vienkiemį Salių kaime netoli Vandžiogalos. Naktis, tamsios Kauno gatvės, aš kinkytame vežime – vaizdas, kurį matau ir dabar. Man atrodo, kad prieš pasiekdami Salius buvome apsistoję pas Zubovus-Čiurlionius. Ir anksčiau pasitaikydavo, kad tai tėvelis, tai mama, išėję iš geto, trumpam apsistodavo jų name. Paslėpti mus ilgam Zubovai negalėjo – miesto centre vokiečių kratos buvo įprastinis dalykas.
Sofija Čiurlionienė, Danutė ir Vladimiras (Vladys) Zubovai karo metu gelbėjo daug žydų, jiems visiems trims Jad Vašem institutas Jeruzalėje suteikė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. Jie įrašyti ir mūsų širdyse.
...Mano tėvai liko gete iki 1944-ųjų kovo 29 dienos. Tuo metu ištrūkti iš geto jau buvo labai sunku, tačiau jie rado išeitį – įsiterpti į žydų darbininkų brigadą, kuri valtimi buvo plukdoma per Nerį. Praleidę dieną pas Zubovus, tėvai pasiekė Vobolevičių sodybą, kur jiems buvo įrengta slėptuvė. Mano seneliai Kenigsbergai, matyt, persikėlė pas juos kiek anksčiau – dieną prieš tėvams pabėgant iš geto vokiečiai surengė Vaikų akciją, jos metu, be vaikų, gete buvo sunaikinti ir vyresnio amžiaus žmonės. Helia ir Vincas Vobolevičiai rūpinosi mano artimaisiais keturis mėnesius iki Raudonosios armijos atėjimo. Nereikia ir sakyti, kiek ramybės aukojo, kuo be jokios naudos sau rizikavo šie kilnūs žmonės.
Pasibaigus karui, iki paskutiniųjų mano tėvų dienų šilti, širdingi, iš tikro artimi santykiai siejo mano tėvus su mūsų gelbėtojais. Dabar jau nebėra nei vienų, nei kitų. Liko vaikai: du Vinco ir Helios Vobolevičių sūnūs – Bogdanas ir Jonušas, trys Lukoševičių dukros – Alina, Tenia ir Nelė. Tai žmonės, kurie leido mūsų šeimai išvengti baisaus beveik visų Lietuvos žydų likimo. Aš taip pat turiu šeimą, du sūnus, anūkes. Ir jie išgelbėti.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
1943 metų pabaigoje mano tėvai, sužinoję apie lapkričio 5 dienos Vaikų akciją Šiaulių gete, nutarė, kad man toliau likti gete nebegalima. Padėti sutiko agronomas Antanas Midvigis, su kuriuo mama susipažino man nežinomomis aplinkybėmis. Jis nuvedė mamą su manim pas Vincą Vobolevičių, turėjusį vienkiemį Salių kaime netoli Vandžiogalos. Naktis, tamsios Kauno gatvės, aš kinkytame vežime – vaizdas, kurį matau ir dabar. Man atrodo, kad prieš pasiekdami Salius buvome apsistoję pas Zubovus-Čiurlionius. Ir anksčiau pasitaikydavo, kad tai tėvelis, tai mama, išėję iš geto, trumpam apsistodavo jų name. Paslėpti mus ilgam Zubovai negalėjo – miesto centre vokiečių kratos buvo įprastinis dalykas.
Sofija Čiurlionienė, Danutė ir Vladimiras (Vladys) Zubovai karo metu gelbėjo daug žydų, jiems visiems trims Jad Vašem institutas Jeruzalėje suteikė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. Jie įrašyti ir mūsų širdyse.
...Mano tėvai liko gete iki 1944-ųjų kovo 29 dienos. Tuo metu ištrūkti iš geto jau buvo labai sunku, tačiau jie rado išeitį – įsiterpti į žydų darbininkų brigadą, kuri valtimi buvo plukdoma per Nerį. Praleidę dieną pas Zubovus, tėvai pasiekė Vobolevičių sodybą, kur jiems buvo įrengta slėptuvė. Mano seneliai Kenigsbergai, matyt, persikėlė pas juos kiek anksčiau – dieną prieš tėvams pabėgant iš geto vokiečiai surengė Vaikų akciją, jos metu, be vaikų, gete buvo sunaikinti ir vyresnio amžiaus žmonės. Helia ir Vincas Vobolevičiai rūpinosi mano artimaisiais keturis mėnesius iki Raudonosios armijos atėjimo. Nereikia ir sakyti, kiek ramybės aukojo, kuo be jokios naudos sau rizikavo šie kilnūs žmonės.
Pasibaigus karui, iki paskutiniųjų mano tėvų dienų šilti, širdingi, iš tikro artimi santykiai siejo mano tėvus su mūsų gelbėtojais. Dabar jau nebėra nei vienų, nei kitų. Liko vaikai: du Vinco ir Helios Vobolevičių sūnūs – Bogdanas ir Jonušas, trys Lukoševičių dukros – Alina, Tenia ir Nelė. Tai žmonės, kurie leido mūsų šeimai išvengti baisaus beveik visų Lietuvos žydų likimo. Aš taip pat turiu šeimą, du sūnus, anūkes. Ir jie išgelbėti.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus