Išgelbėti žydų vaikai

Autorės žodis Kaip atsirado šis dienoraštis? Pirmosiomis karo dienomis mano Tėtis, žinomas Lietuvoje psichologas ir psichiatras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, tarė broliui Viktorui: „Rašyk dienoraštį. Gyvename istoriniu laiku.“ Ir brolis pradėjo rašyti. Būdama jaunesnė už jį dvejais metais, stengiausi niekuo nuo jo neatsilikti. Iš pradžių turėjau ploną sąsiuvinį, susiūtą iš atskirų lapų. Jis pasimetė. Kur gauti gete storesnį? Mūsų šeimos draugai Rumšiskiai norėjo bėgti iš geto. Išsirūpino dokumentus, kurie rodė juos esant karaimais. Deja, Rumšiškiams nepasisekė – pakliuvo į gestapo nagus, iš kurių gyvi nebeištrūko. Sužinoję apie įvykusią nelaimę, nuėjom į jų butą. Po kratos visi daiktai buvo išmėtyti, tvyrojo chaosas. Pamačiau ant grindų, gulintį storą sąsiuvinį. Tai buvo Rumšiškių sūnaus Cezario aviamodeliavimo užrašai. Kadangi sąsiuvinyje buvo nemažai tuščių puslapių, aš jį pasiėmiau. Taip sąsiuvinis pradėjo antrą gyvenimą, virtęs mano dienoraščiu. Kai apsisprendžiau bėgti iš geto, su broliu atsitempėm metalinę dėžę, sudėjom užrašus ir užkasėm prie mūsų namelio, po langais. Karui pasibaigus, sunku buvo rasti tą vietą, kadangi nebeliko ne namelio, nei langų – tik krūva griuvėsių. Tačiau broliui pavyko rasti mūsų dėžę visiškai sveiką. Tik mano užrašų pirmoji dalis – nuo perkėlimo į getą iki 1942 m. rugsėjo mėnesio – buvo dingus anksčiau. Tad išliko tiktai antra dalis – nuo 1942 m. rugsėjo 13 d. iki 1944 m. balandžio 7 d. Dienoraštį tęsiau, jis visur keliavc su manim. Sykį jam buvo iškilęs pavojus. 1945 m., kai gyvenat pas vieną savo gelbėtojų Bronę Pajėdaitę, ją suimti atėjo NKVD. Bute atlikta krata gyvai priminė gete matytą vaizdą. Tarp enkavedistų buvo vienas žydas. Jis rado dienoraštį ir pradėjo vartyti Pamatęs įrašus žydų kalba, norėjo dienoraštį konfiskuoti. Vos įtikinau jį, kad esu žydė ir dienoraštis tikrai mano. 1971 m., gavusi leidimą išvykti į Izraelį, ėmiau sukti galvą kaip išsivežti dienoraštį. Žinojau, kad rankraščių per sieną vežti neleidžia. Draugai patarė kreiptis į Olandijos pasiuntinybę Maskvoje, kur tvarkomi visų išvykstančių į Izraelį reikalai. Eidama pasiuntinybę labai jaudinausi. Bijojau, kad radę dienoraštį sovietiniai pareigūnai neatimtų vizos, nes niekada negali žinoti, kas jiems šaus į galvą. Laimė, prie pasiuntinybės nekratė, tik paklausė, ką nešuosi. Nė nemirktelėjusi atsakiau, kad nieko su savin neturiu, kadangi dienoraštį buvau gerai paslėpusi. Pasiuntinybė je, padavusi pro langelį vizą, pasiprašiau įleidžiama į vidų. Iš klausę mano prašymą, tarnautojai dar kurį laiką tarėsi, paskui atrakino net tris užraktus ir mane įleido. Iš susijaudinimo nebe surezgiau vokiškai nė vieno sakinio – teko kalbėtis per vertėją. Mano nusivylimui, paties pasiuntinio nebuvo. Su manimi kalbėjosi vienas iš sekretorių. Išklausęs prašymo atsakė, kad pats nesiima spręsti šio klausimo, ir pasiūlė ateiti po pietų, kai grįš pasiuntinys. Jis nežinojo, kad SSRS piliečiai negali kada sumanę lankytis pasiuntinybėse. Pasakiau, jog kito karto gali nebūti ir paaiškinau, jog tai karo laikų užrašai, rašyti lietuvių kalba Kaune. Deja, sekretorius nežinojo, kur yra Kaunas, negirdėjo nei apie Lietuvą, nei apie lietuvių kalbą. Vis dėlto leido dienoraštį palikti pasakęs, kad atiduos į Lietuvos atstovybę Maskvoje peržiūrėti. Jeigu jokios sovietų valdžią kompromituojančios medžiagos nebus rasta, persiųs nurodytu adresu. Nežinia, koks likimas būtų manęs laukęs, jei nebūtų pavykę prasmukti pro budrias saugumiečių akis. Ko gero, vietoj subtropikų būčiau atsidūrusi amžino įšalo žemėje. Bet aš rizikavau, ir likimas buvo maloningas – dienoraštis diplomatiniu paštu buvo nusiųstas į Tel Avivą. Ir štai po 25 metų mano dienoraštis grįžta į Lietuvą. Rašiau jį lietuviškai, nes augau lietuviškos kultūros apsupta, mokiausi lietuviškoje mokykloje, mylėjau nuostabią Lietuvos gamtą, jos puikius poetus – Maironį, Salomėją Nėrį, Bernardą Brazdžionį. 1944 m. slapstydamasi pas Petronėlę Lastienę atmintinai vis kartojau Brazdžionio eilutes: Žus visam pasaulyje komuna, Ją kaip naktį krentančią regiu – Neteisybė greit pakyla, greitai žūna... Poetas pasirodė aiškiaregys. Dienoraštyje – vien karti teisybė ir nė lašelio pramano. Ko ir lakiausia žmogaus fantazija nesukurtų tokio siužeto, kurį teko išgyventi mums. Rašiau jį sau, savo sielos atgaivai. Tai paauglės, kuriai teko patirti tiek daug neteisingų ir žiaurių likimo smūgių, sielos šauksmas... Kas žino, jei ne šis dienoraštis, gal tam tikrais savo gyvenimo tarpsniais būčiau balansavusi ant beprotybės slenksčio. Dienoraštis buvo ištikimas mano draugas. Kai atsiversdavau jo lapus – tapdavo neatpažįstamas: džiaugdavosi ir verkdavo, meldė ir siuntė prakeiksmus... Juodžiausios nevilties minutėmis guosdavo, primindamas geresnius laikus. Trisdešimt metų kito žmogaus ranka nevartė jo puslapių. Gal jis būtų taip pragulėjęs dar dešimtmetį ir galų gale pražuvęs, bet jo likimą nulėmė jautri rašytojos ir tyrinėtojos Saros Šner-Nešamit širdis. Kartu su Lėja Barak ji išvertė dienoraštį į ivrito kalbą. Kruopštus daugelio dienų Saros darbas įkvėpė dienoraščiui antrą gyvybę – jis prabilo seniausia pasaulio kalba, mano tautos gimtąja kalba. Pirmą kartą knyga išėjo 1975 m. Izraelyje. Dabar dienoraštis pasiekia skaitytoją originalo – lietuvių – kalba. Knygą skiriu tėvų Vladimiro ir Reginos Lazersonų ir brolio Rudolfo atminimui. Skiriu ją ir tiems, kurie, rizikuodami savo gyvybe, išgelbėjo nuo pražūties mane, mano brolį Viktorą ir daugelį kitų žydų vaikų fašistinio teroro metais. Jų vardų žmonija neužmirš. Šie Teisuoliai išgelbėjo pasaulį, nes Talmude yra pasakyta: „Tas, kas išgelbsti vieną sielą, išgelbsti visą pasaulį“. Iš Tamaros Lazersonaitės dienoraščio, 1997 metais išleisto „Vagos“ leidykloje, Vilniuje