Kartą, kai ėjome per gatvę, vieną mūsų našlaičių partrenkė automobilis. Jį nuvežė į ligoninę, o iš ten jis taip ir nebegrįžo. Neprisimenu, ką mums aiškino, gal kad jis pateko į rojų. Tik pasibaigus karui sužinojau, jog jis buvo nužudytas ligoninėje, paaiškėjus, kad yra apipjaustytas. Nė neįtariau, jog vienuolyno našlaičių namuose yra dar vienas žydas. Galimas daiktas, jų būta ir daugiau. Be direktorės, ten buvo dar personalo, tarp jų kelios dvidešimtmetės, tikriausiai vienuolės. Su viena iš jų susipykau, bet tuomet neėmiau šito į galvą. Vėliau, po karo, sužinojau, kad mergina, su kuria buvau susikivirčijęs, nuėjo į policiją ir mane įskundė. Gali būti, kad policininkai ja nepatikėjo. Kadangi Raudonoji armija jau artėjo prie Kauno, policija rūpinosi atsitraukimu, eiti aiškintis dėl kažkokio žydų vaiko jiems jau nebebuvo svarbiausias reikalas. Frontui priartėjus, Marijampolę imta bombarduoti. Kažkas iš direktorės šeimos turėjo namą kaime, ji nutarė, jog ten bus saugiau nei bombarduojamame mieste, ir nuvedė mus pėsčiomis į tą kaimą. Prisimenu, kad tai buvo labai ilgas žygis, jis truko vos ne visą dieną. Kaimynai po karo pasakojo, kad vokiečiai atėjo į vienuolyną manęs ieškoti praėjus vos kelioms valandoms po to, kai mes patraukėm į kaimą, ir neradę į tą reikalą numojo ranka. Aptikti tą kaimą ir tame kaime mane jiems jau buvo pernelyg sudėtinga.
Našlaičių namams įsikūrus kaime, pas mus ėmė lankytis įnamius įvaikinti norintys valstiečiai. Kai kurie jų akivaizdžiai ieškojo pigios darbo jėgos. Kažkodėl daugelis jų norėjo paimti mane. Direktorė, žinodama, kad mano tėvai gali būti gyvi, bandydavo juos atkalbėti, pasakodama išgalvotas istorijas apie mano sveikatą. Tačiau greitai ji rado geresnį sprendimą: kasdien išsiųsdavo mane į laukus ganyti karvių. Išeidavau iš namų ankstų rytą ir grįždavau vėlų vakarą. Tai man tapo rutina visas septynias savaitės dienas. Niekas nepasikeitė net pasirodžius sovietų kareiviams.
Išvadavus Kauną mama pasisakė kaimynui lietuviui esanti žydė ir papasakojo apie savo šeimą. Kai ji užsiminė, kad jos sūnus yra našlaičių namuose Marijampolėje, kaimynas ėmė klausinėti, koks mano amžius, kūno sudėjimas, kokios spalvos plaukai. Išgirdęs jos atsakymus nuščiuvo. Mama kažkaip iš kaimyno išpešė, kad jis girdėjęs, jog panašus vaikais buvo nužudytas. Jis, suprantama, turėjo galvoje ligoninėje nužudytą berniuką, apie kurį pasakojau anksčiau. Mama beveik patikėjo, kad manęs nebėra gyvo. Vis tiek ji turėjo surasti bent mano kapą. Bet kadangi tai buvo tik gandas, jos širdyje dar buvo likę šiek tiek vilties.
Sužinojusi, kad Marijampolė išvaduota, mama ten nuvyko, surado našlaičių namus, tačiau vaikų juose nebuvo. Tada per vargus ji atsekė mūsų našlaičių namus kaime. Ten pamatė žaidžiančius vaikus, bet manęs tarp jų nebuvo. Tai tik dar sustiprino jos nerimą, kad gandas teisingas. Norėdama kuo vėliau išgirsti baisią žinią, mama atsisėdo ant suolelio. Netrukus šalia jos prisėdo vienuolė, pamaniusi, kad mama nori kažkurį mūsų įsivaikinti. Mama jos užklausė, kiek yra našlaičių namuose vaikų ir ar yra tarp jų žydų. Tuomet įdėmiai nužvelgusi mamą vienuolė paklausė: „Ar Jūs Jonuko mama?“ Trūksta žodžių apibūdinti mamos džiaugsmui sužinojus, kad aš gyvas.
O aš kaip įprasta leidau laiką laukuose, iki tos valandėlės, kai buvau iškviestas skubiai sugrįžti į ūkį. Pamačiau ant suolo sėdinčią mamą. Pažinau ją iš karto, bet bijojau išsiduoti. Priimamas į vienuolyno prieglaudą buvau pamokytas „nepažinti“ savo tėvų, jei kas nors mus suvestų. Todėl į prieglaudos direktorės klausimą, ar pažįstu šią moterį, atsakiau: „Ne“ ir tyliai pasiteiravau: „Argi nepavojinga ją atpažinti?“ Tik patikintas, jog tikrai ne, puoliau mamai į glėbį.