Išgelbėti žydų vaikai

Grigorijus (Stanislavas) Šeršnevskis

Bero Šeršnevskio pasakojimas
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

...Vienu metu Vilniaus gete pradėta ieškoti mažų vaikų, kūdikių (gete žydėms buvo uždrausta gimdyti)...
Sonia atėjo į getą pas Rozą ir ilgai su ja kalbėjo. Roza nepasakojo man apie tą pokalbį, slėpė nuo manęs. Tačiau ir aš kai ką nuo jos nuslėpiau. Prieš tai Sonia buvo atėjusi į mūsų kovinę organizaciją. Atėjo norėdama aptarti vaikų gelbėjimo planus. Ji užmezgė ryšius su buvusiais VBKP (Vakarų Baltarusijos komunistų partija) organizacijos nariais, jie pažadėjo padėti. Mūsų vaiko išnešimu iš geto turėjo pasirūpinti sunkia tuberkuliozės forma sergantis tramvajaus palydovas.
Iš Sonios sužinojau, kad yra tokia moteris – Aleksandra Dževecka. Pagyvenusi moteris, mokytoja, kuri rūpinasi benamiais vaikais, suranda jiems vietą prieglaudoje, bevaikėse šeimose arba palieka juos pas save. Ji padeda ne tik žydų šeimoms. Ji rūpinasi visais nelaimingais mažamečiais, net kūdikiais...
Tramvajaus palydovas dėl visko susitarė su Aleksandra Dževecka. Po dienos kitos jis ateis į getą. Jei turės rankoje lagaminą – viskas gerai, jei be lagamino – mums dar teks laukti.
...Mes su Roza kiekvieną dieną budėjome prie lango. Laukėme net naktį, nors buvo aišku, kad po komendanto valandos niekas negali ateiti. Pagaliau sulaukėme tos dienos. Mes jį pamatėme iš toli. „Neša, neša!“ – sušuko Roza, bučiavo mane, kažką kalbėjo. Staiga nutilo, pažiūrėjo į mane siaubo pilnomis akimis: „Berka, tai ne lagaminas, tai didelis apvalus kibiras! Ir žinai, jis keletą kartų parodė ranka į kibirą!“ Supratome, ką jis nori mums pasakyti – turėsime išnešti vaiką kibire.
Iš ryto, žydus varant į darbą, tikrindavo žydų policija. Tai buvo labai formalu... Tačiau vakare, jau grįžtančius, tikrino vokiečiai – ar neįsineša žydai į getą ginklų ir maisto produktų.
Laukėme Sonios signalo. Ir štai pagaliau atėjo ta diena...
Buvo tamsu, ūkanota. Gete žmonės jau rengėsi į darbą, stoviniavo prie vartų. Dar naktį Roza įdėjo į didelį kibirą viską, ko reikia, kad vaikui būtų šilta ir patogu...
Taigi – vaiką paslėpėm kibire. Roza stovėjo ir žiūrėjo, žiūrėjo... Neprisimenu, ar miegojo sūnelis. Prisimenu tik, kad šypsojosi. Gal sapne? Gal jautė motinos žvilgsnį? Gal... Prašiau Rozą, skubinau: „Užklok jį, aš turiu eiti“. O jinai nekreipia dėmesio. Tyli. Lyg negirdėtų manęs. Paliečiau jos petį. Jinai atsisuko, pažvelgė į mane, – toks skausmas akyse! Dabar suprantu: ji žinojo, kad mato sūnų paskutinį kartą, kad nebegalės jo daugiau niekada apkabinti. Jautė tai širdimi. Roza pradėjo rengtis. „Tu neisi, – pasakiau jai, – pradėsi verkti, juk žinai, kuo tai gali baigtis.“ – „Eik! Paimk jį. Eik, eik!“
...Pavyko. Prie vartų netikrino. Į darbą ėjo daug žmonių. Kai kurie žinojo, ką nešu kibire. Už tvoros pastačiau kibirą ant šaligatvio ir paėjau toliau. Vaikas neverkia. Niekas neprieina. Kibire raštelis: „Dėl Dievo meilės, pasirūpinkite mano vaiku. Negaliu su juo važiuoti pas savo tėvus. Neturiu kur dėtis. Paimkite vaiką, padėkite nelaimingai motinai...“
Pamažu prie kibiro ėmė rinktis žmonės. Tariasi, ką daryti. Pro susirinkusius praeina Aleksandra Dževecka ir neklausdama ima kibirą. „Nunešiu į šeimą, kuri ieško vaiko.“ Niekas neprieštarauja..
Štai taip mažasis Stasikas – šį vardą dar pakeliui į namus jam davė Aleksandra Dževecka – atsidūrė pusrūsyje, Užupio 5. Stanislovas Marijonas Kostka – taip buvo pavadintas Rozos ir Bero Šeršnevskių sūnus. Kartais Aleksandra Dževecka atvažiuodavo su vaikišku vežimėliu prie geto tvoros. Motina kelis kartus iš toli matė sūnų pro langą. Žiūrėjo įsitempusi – nors sekundei pamatyti, įsiminti...


Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus


Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija