Išgelbėti žydų vaikai

Mina Šteinaitė-Vulf ir Mina Šteinaitė-Kotkes

Dvi Minos Šteinaitės
Mina Šteinaitė-Vulf ir Mina Šteinaitė-Kotkes

Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

2006-aisiais, kai mano vyriausiai anūkei Noa suėjo devyneri, ji paprašė ateiti į mokyklą ir papasakoti vaikams apie įvykius, kuriuos man teko išgyventi per Antrąjį pasaulinį karą. Daugybę metų nekalbėjau apie tai, nenorėjau prisiminti. Mano mama Raja Šteinienė (mirusi 1983 m.) irgi retai užsimindavo apie praeityje patirtą siaubą. Beveik viskas, ką čia parašiau, remiasi mano sesers Izanos Šteinaitės prisiminimais. Kai skaitau šį pasakojimą, akyse kaupiasi ašaros.
Mama turėjo devynis brolius ir seseris. Jos tėvas Hiršas Šteinas buvo verslininkas. Kartu su penkiais mamos broliais ir seserimis jis žuvo per Holokaustą. Mama studijavo Vienos universiteto Chemijos fakultete, tačiau kai tėvas jai pasipiršo, ji pakeitė planus. Po daugelio metų aš pratęsiau jos kelią ir baigiau chemiją Haifos Technione. 1925 m. mama ištekėjo už Makso Šteino.
Tėvas buvo labai išsilavinęs, puikiai mokėjo daug kalbų, tarp jų – hebrajų ir esperanto. Jis dirbo keliose prekybos įmonėse finansininku. 1929 m. gimė Izana, o aš, Mina, gimiau 1937 m. liepos 5 dieną. Mane pavadino močiutės garbei. Nesutrumpintas mano vardas – Manuela, jį parinko tėvas, Ispanijos pilietiniame kare rėmęs respublikonus.
Prieš karą mūsų namuose buvo linksma, gyvenome labia patogiai Kaune, Lietuvos sostinėje, Zamenhofo g. 3, ant Nemuno kranto. Izana pradėjo mokytis Švabės gimnazijoje.
Kol dar nebuvome persikėlę į getą, sesuo Izana stovėdavo eilėse maisto parduotuvėje „tik žydams“. Nors buvo dar maža mergaitė, Izana prisiėmė atsakomybę stovėti eilėje viena už visą šeimą. Vieną dieną jai laukiant prie maisto parduotuvės, žmonės staiga išlakstė į visas puses. Izana išsigando ir puolė bėgti, ieškodama slėptuvės. Pasislėpė mediniame tualete viename kieme, už kažkokio namo. Sesuo palaukė, kol viskas aprimo, tada grįžo namo.
Prieš persikeliant mūsų šeimai į getą, nacių talkininkai lietuviai suėmė tėvą ir tetos Veros vyrą Vulfą (Valią) Peperį. Tėvas grįžo namo, o Valia pražuvo. Teta pasakė mamai: „Jei tik vienam iš jų buvo lemta gyventi, tai gerai, kad Maksas išsigelbėjo, nes jis turi vaikų, kuriais reikia pasirūpinti.“
1941-ųjų liepą vokiečiai mus išvijo iš namų ir nuvarė į Vilijampolės getą. Mūsų šeima gavo kambarį plytiniame keturių aukštų name, vadinamame raudonuoju. Tame kambaryje gyvenome penkiese: tėvai, Izana, mylima teta Adelė ir aš. Vieną dieną mudvi su Izana susiruošėme aplankyti senelio Hiršo Mažajame gete. Pakeliui mus sustabdę sargybiniai toliau eiti neleido. Paaiškėjo, kad tą dieną vokiečiai tame rajone vykdė akciją, surinko žydus, nuvedė į IX fortą ir visus ten sušaudė. Senelis ir teta Vera irgi buvo ten nužudyti. Baisu pagalvoti: jei būtume nuėjusios anksčiau, tai ir mes jau nebegyventume.
1943-iųjų lapkritį gete pasklido gandas, kad vokiečiai ruošiasi vykdyti Vaikų akciją. Dėdė Davidas Šteinas kreipėsi į buvusį artimą savo draugą Zaborskį prašydamas padėti išgelbėti mano pusseserę Miną. Zaborskis, kuriam buvo palikta saugoti daugybė vertingų daiktų ir didelė pinigų suma, džaugėsi būdamas turtingų žydų draugu gerais laikais, bet atsisakė, ciniškai pareiškęs, kad ji vis tiek mirs.
Vienas mamos brolių, Minos tėvas Liolia Šteinas, buvo paprašytas išgelbėti mažą mergytę vardu Ania Levinsonaitė. Liolia surado Aniai prieglobstį pas Antosę, kuri pries karą tarnavo Makso (mylimiausio mamos brolio) ir Lėjos Šteinų namuose. Sovietai areštavo Maksą ir Lėją prieš pat vokiečių įsiveržimą ir kaip „buržuazinius elementus“ ištrėmė į Sibirą. Maksas paliko broliui globoti savo sūnų Arie. Antosė nesiryžo priglausti jo savo namuose, sakėsi bijanti rizikuoti slėpdama apipjaustytą vaiką. Visos pastangos išgelbėti Arie žlugo, jis žuvo per Vaikų akciją.
Priimti į namus mergaitę Antosė sutiko. Tačiau kažkam įskundus gestapas atėjo jos suimti ir atimti mergaitės. Per tardymą Antosė susipainiojo paklausta, kokia Anios pavardė, pasakė Liolios pavardę. Mažoji Ania verkė ir šaukė Antosę: „Mama, gelbėk mane!“, bet gestapininkai ją atėmė ir nužudė.
Kai visa tai sužinojome, tėvas ėmė maldauti Liolios, kad pats bandytų susirasti slėptuvę, tačiau jis tėvo neklausė, išėjo kaip visada į darbą. Žydų policininkas Tanchumas Ernstamas suėmė Liolią darbe. Izana matė, kaip Ernstamas jį išveda. Bunia, Minos mama, buvo sulaikyta namuose. Paskutinį kartą ją matė kalėjime, ji pasiuntė linkėjimų savo mylimiems žmonėms. Po karo Ernstamas buvo suimtas, nuteistas už visus savo nusikaltimus ir sušaudytas.
Ponas Jonas Janulevičius bendradarbiavo su gestapu, bet kartu buvo ištikimas mano tėvo draugas. Jis pasiūlė išgelbėti Izaną ir mane. Janulevičius nesutiko priimti jokio piniginio atlygio ar dovanų. Jis siūlė išgelbėti ir tėvą, tačiau šis atsisakė palikti šeimą gete. Buvo nutarta, kad su juo eisiu tik aš; tada buvau šešerių su puse metų. Nepaprastai sunku man buvo skirtis su šeima. Prisimenu, tarsi tai būtų buvę vakar, kaip tėvas pastatė mane ant kėdės ir apvilko kailiniais. Kailiniai buvo su avies kailiu vidinėje pusėje ir odiniai išorėje, labai gražiai išsiuvinėti. Jis man paaiškino, kaip turiu elgtis, turėjau įsiminti, kad esu ruse vardu Mania.
Buvau išvesta iš geto 1944 m. sausio 7-ąją. Diena buvo labai šalta, prie pagrindinių vartų iš Varnių gatvės stovėjo vokiečių ir lietuvių sargybiniai. Išeiti buvo neįmanoma. Jau trečią kartą Jonas atėjo manęs pasiimti, jo kantrybė trūko. Jam nekantriai mindžikuojant, tėvas priėjęs prie vartus saugojusio vokiečių policininko garsiai pasakė: „Žiūrėk, kokia vokiečių kalba graži ir maloni ausiai. Vokiškai sakome: Bitte, warten Sie!, o lietuviškai skamba nemandagiai „Jonai, palauk!“ Taip Jonas Janulevičius suprato, kad reikia palaukti. Pasikeitus sargybai ir atėjus „geriems sargybiniams“, tėvas mane išvedė pro vartus ir šiek tiek palydėjęs įsodino į Janulevičiaus vežimą. Nuvažiavome į Jono namus Daukanto g. 3, Kauno centre. Ten gyvenau pirmąsias dvi savaites. Buvau gera mergaitė, padėdavau namuose dirbti įvairius darbus. Tą vienintelį kartą, kai tėvui pavyko ateiti manęs aplankyti, vilkėjau žydrą kostiumą, numegztą pagal specialų užsakymą. Man buvo liepta nevadinti jo „tėvu“, kad niekas nesuprastų, jog esu žydaitė. Šluostydama dulkes nuo baldų sušnibždėjau jam į ausį: „Kada ateis mama?“ Man pasakojo, kad sugrįžęs į getą tėvas verkė kaip kūdikis. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors jį matė verkiantį, ir paskutinis kartas, kai aš mačiau jį gyvą. Janulevičių šeima kalbėjo vokiškai, o aš kalbėjau jidiš. Jų namuose buvo vaikas, turbūt rusas, išmokytas kalbėti vokiškai. Jis su manim kalbėdavo vokiškai, o aš atsakydavau jidiš. Janulevičiai labia bijojo, kad kas nors išgirs mane kalbant. Todėl Jonas nusprendė mane perkelti į Miškučių kaimą, kur gyveno jo mama ir seserys.



Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija